Kas del jausmu, tai jie kakokie gilesni pasidare. bet vyras man vistiek nera visas gyvenimas.
Zinau, nes kazkada mylejau viena toki... jis prisidirbo, bet as buciau galejusi jam viska atleisti, nes mylejau besalygiskai, jei butu prisipazines, taciau jis melavo kaip velnias, na ir neatleidau. Buvo ziauriai skausmingas issikyrimas.
Tas vyras tikrai man buvo visas gyvenimas, galvojau net, kad numirsiu be jo kaip blogai buvo, meciausi, blaskiausi, bet ryzausi nutraukti santykius, taciau be jausmu musu niekas daugiau nesiejo, na ir isgyvenau kuo puikiausiai. Isvaziavau i kita meista ir pradejau gyventi is naujo.
Dabar yra kitaip. Yra seima, vaikas, daug bendru dalyku ir neina visko taip paprastai mesti, del to ir ieskau kitu iseiciu. Dabar man nera to jausmo, kad negaleciau be vyro gyventi. Anksciau net kazkaip nejauku budavo, kad vyro, kuris tikrai geras man ir vertesnis buti labiau mylimas nemyliu taip kaip ex. Tiesiog nebuvo jokio noro del jo aukotis, taikstytis su tuo kas nepatinka. Jis mane akivaidziai labiau mylejo, negu as ji, lepino visaip, o as saugojausi, nes pasamoneje matyt nenorejau vel buti labai iskaudinta. Tiesiog buvo pakankamai gerai gyventi kartu, aisku ne idealiai viskas buvo, veliau islindo visokiu lepsusu, vyrui isimylejimo stadija praejo, nebebuvo viskas taip grazu ir gerai, bet neikada nebuvo blogai. Tiesa, santykiai niekada bevuvo idealus, pasipykdavom ir pan.
Ir realiai tik visai neseniai dasilo, kad visgi jis man yra daug brangesnis negu as galvojau...
mano mama dar paauglysteje sake, jog nera tokio vyro pasaulyje, del kurio verta zudytis. gal blogai mocia, kad tokia feministiska minti ipirso, uzaugau tokia savimila
O del kitos dalies, toks draugiskas patarimas, nesakykite to jam, vat si karta panesiokite sita jausma savyje, o jam parodykite jog jis turi biski pasistengti, kad ispirkti savo DIDZIULE kalte.