"Iškrentu" iš teorijos

#13
Manau, kad Tu Smurka vaikystej uzsigrudinai smile.gif
As irgi esu uzsispyrusi, bet psichologinis smurtas mane veikia. mad.gif Ne vienus metus esu veltui praleidus, uzsiiminėdama visokiom savianalizem. Mano tevai is vienos puses sake, kad galiu daug ko pasiekti, o is kitos puses neleido man nieko daryti savarankiskai. Tai labai slegia. O del uzsispyrimo, tai dabar tesiu mokslus magistranturoj vien del uzsispyrimo, nes kai kas bande mane itikint, kad privalau sedet su vaiku ir apskritai man tu mokslu jau gana.
Tu Smurka, lengviau visa tai pernesi, nes nesi labai jautri, Tau nera svarbu, ka apie Tave zmones pagalvos. Priimi save tokia, kokia esi, nebandai saves lauzyt. Todel lengviau isgyveni nepalankioj aplinkoj. smile.gif
Atsakyti
#14
Man abu tėvai (ABU) nuo kūdikystės kalė į galvą, kad esu visiška looserė, ir iki šiol kala, bet man tas žeminimas kaip tik buvo variklis įrodyti, kad galiu daug, ir ne vienoje srityje. Dabar man net juokinga prisiminti, kai girdėdavau mamos dejones telefonu draugėms ar tetoms, kad dukra (čia aš) blogai mokosi: o iki 9 klasės variau vienais penketais (čia penkiabalėj sistemoj dar buvo), o ir vėliau teturėdavau 1-2 ketvertukus, ne daugiau. Ir be didelių pastangų, tiesiog man nebuvo sunku mokytis, lengvai viskas ėjosi. Ir dar muzikos mokykloj variau antrą krūvį, ir taip pat penketais. Ir į olimpiadas visokias mane varydavo mokykloj, ir prizines vietas skindavau. Ir vistiek buvau NIEKAM TIKĘS VAIKAS blink.gif blink.gif Nežinau, gal ta mūsų tėvų karta tokia, kad jiems atrodė normalu skiepyti vaikams nepilnavertiškumo kompleksą g.gif.
Na nesakysiu, kad kažko labai daug pasiekiau, bet ir nesu visiška nevykėlė: baigiau mokslus, turiu gerai apmokamą darbą, padariau šiokią tokią karjerą, savom jėgom įsigijau būstą (6 metus mokėjau paskolą), automobilį (ir dar neseną). Tai dabar gimdytojai tyli - nebėra ką sakyt. Bet skaudu, kad tiek metų reikėjo kasdien klausytis pažeminimų ir paniekinimų.
Atsakyti
#15
QUOTE (Smurka @ 2004 06 12, 14:05)
Vyresne. Trejais metais. Ar cia slypi kazkoks paaiskinimas?

Aš irgi vyresnė šeimoje,o mano brolis galima sakyti visiškoje tėvų įtakoje. Be jų žinios net pirstelėti bijo. O vyro šeimoje irgi tas pats. Vyras vyriausias,o brolis... Pamatytumėte,kaip anyta apie broliuką šokinėja. Kai aš pasakiau,jog jam jau laikas atskirai pagyventi,tai į mane taip pažiūrėjo,lyg aš didžiausias jos priešas bčiau blink.gif
Atsakyti
#16
QUOTE (raganiuke2002 @ 2004 06 14, 06:33)
Man abu tėvai (ABU) nuo kūdikystės kalė į galvą, kad esu visiška looserė, ir iki šiol kala, bet man tas žeminimas kaip tik buvo variklis įrodyti, kad galiu daug, ir ne vienoje srityje. Dabar man net juokinga prisiminti, kai girdėdavau mamos dejones telefonu draugėms ar tetoms, kad dukra (čia aš) blogai mokosi: o iki 9 klasės variau vienais penketais (čia penkiabalėj sistemoj dar buvo), o ir vėliau teturėdavau 1-2 ketvertukus, ne daugiau. Ir be didelių pastangų, tiesiog man nebuvo sunku mokytis, lengvai viskas ėjosi. Ir dar muzikos mokykloj variau antrą krūvį, ir taip pat penketais. Ir į olimpiadas visokias mane varydavo mokykloj, ir prizines vietas skindavau. Ir vistiek buvau NIEKAM TIKĘS VAIKAS blink.gif blink.gif Nežinau, gal ta mūsų tėvų karta tokia, kad jiems atrodė normalu skiepyti vaikams nepilnavertiškumo kompleksą g.gif..

*****- ant mozolio užmynei. Parašei taip, lyg apie mano mamą. Aš irgi visą gyvenimą tegirdėjau, kad esu niekam tikus. Nors mokiausi irgi geriau nei vidutiniškai, nebuvau tinginė, lankiau daug būrelių, nu bet mamai visą laiką aš ir sesuo buvom blogos... gal tikrai tai tos kartos problema- nuolatinis gniuždymas...Visi kiti vaikai, kad ir kokie niekam tikę būtų buvo geri, tik ne mes... Irgi visems į visas puses skalambijo, kad jos vaikai patys blogiausi...Kartais net ir dabar iš įpročio prasižioja tai pačiai giesmei, bet nutildau saklydama, kad blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia...
Raganiuke2002, o kaip tau, ar neliko nuoskaudų? Aš kažkaip vis dar negaliu atleisti už tai ir dėl to nėr tarp manęs ir tėvų beveik jokių santykių...
Atsakyti
#17
O psichologe dar apskritai yra siuose vandenyse? labai dekoju visoms pasisakiusioms ir jusu nuomone tikrai vertinu, bet sia tema noretusi ir kvalifikuoto pasisakymo. wink.gif
Atsakyti
#18
Susilopiau virusų sugraužtą kompą ir sugrįžau į forumo vandenis biggrin.gif
Smurka, jūsų istorija tik patvirtina taisyklę, kad žmogaus vystymasis labai sudėtingas procesas ir nėra vienos priežasties, nulemiančios galutinį rezultatą. Žmogus yra biopsichosocialinė būtybė (tuoj paaiškinsiu "keiksmažodį" biggrin.gif ).
kiekvienas vaikas gimsta su tam tikru genų rinkiniu, kas nulemia ne tik jo bendrą išvaizdą, bet ir nervų sistemos labilumą, temperamentą, reakcijų greitį ir pan. Tai viena sudedamoji. Kita - vaiko aplinka. Reikšminga yra tėvų socialinė padėtis, išsilavinimas, vaikų skaičius šeimoje ir gimimo eiliškumas. trečia sudedamoji - santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Čia svarbu ne tik tai, ką suaugę sako vaikui vienu ar kitu atveju. Svarbu ir kaip jie patys gyvena, nes vaikai daug ką išmoksta (ir pasidaro savo išvadas) stebėdami suaugusius. Be to, vaikai nėra pasyvūs auklėjimo procese - jie patys pasirenka, kaip reaguoti į t.t. aplinkybę ar tėvų reakciją (pvz. į tėvų priekaištą galima atsakyti ašarom,užsidarymu ar prieštaraujančiu elgesiu).
na, ir kai sudedam viską į krūvą tai visai nebloga mišrainė išeina... pav.: Jūs ir jūsų sesuo gimėt netgi ne tokioje pačioje šeimoje (tėvai ant pirmo vaiko "mokinasi" būti tėvais, o į antrąjį žiųri ramiau. Pirmas vaikas gimsta be konkurencijos, o antras - nuolat "antras" ir t.t.), o ką kalbėt apie skirtingus temperamentusir kt.
kaip ten bebūtų, manau, kad jus "išgelbėjo" įgimta stabili nervų sistema, gyvas temperamentas, užsispyrimas ir protestas (juk beveik viską pasiekėt, norėdama įrodyti savo tiesą). Tokie vaikai tėvams yra tikrai nepatogūs smile.gif , todėl dažnai susilaukia neigiamo paskatinimo. Vėliau gyvenime jie būna ir toliau aktyvūs ir priimantys drąsiai iššūkius ir yra vadinami ŠAUNUOLIAIS. Deja, bet "patogūs" vaikai užaugę dažnai stokoja sveikos agresijos ir savarankiškumo
Atsakyti