Sveikuolės,
Atidundu su atsiliepimu.
Perskaičiau
Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti". Daug minčių, daug pamąstymų sukėlė, šokiravo, pribloškė, nustebino... Tęsti?

Vienaip ar kitaip, po šios knygos aš kaip moteris, atsitrenkusi į pušį.
O knyga apie klonavimą. Man apskritai ši tema kelia vidinį pasipriešinimą, bet iki šiol plačiau susidūrusi nebuvau, apart straipsnių interneto platybėse. O čia - visa knyga. Trumpai siužetas: klonuoti vaikai gyvena atskirti nuo išorinio pasaulio, kol nesulaukia tam tikro amžiaus ir gali išeiti. Išėję iš pradžių būna slaugytojais, besirūpinančiais donorų sveikata, paskui patys tampa donorais. Žiauru, tiesa? Iš dalies - fantastika. Bet ne tokia, kad toli iki mėnulio... Vidiniai nustebimai, skaitant knygą, buvo šie: vaikai, gimę tam, kad būtų donorai, neturi
normalaus gyvenimo. Neturėdami normalaus gyvenimo, visuomenėje jie tampa auka-priemone, tenkinančia
normalių žmonių reikmes (šiuo atveju - sveikatos problemų taisymą). Nesunku suprasti, kad mokykloje jie mokomi kitaip, nei
normalieji.
Kad ir tas lytinis švietimas... Tie vaikai, paskui jau jaunuoliai, yra juodoji visuomenės dalis, ta, apie kurią vengiama kalbėti.
Knygoje netrūksta dinamiškumo, detalių įvykių ir žmogaus jausmų aprašinėjimų, be to, yra intriga. Skaitėsi greitai. Užtai nemoku apsakyti, kaip prislėgė. Man rodos, grožinėje literatūroje klonavimo tema nėra tokia ir dažna, o čia ji buvo kūrinio leitmotyvas. Man klonavimas ir tokios formos donorystė - išėjimas iš moralės rėmų. Totalus! Piktina, erzina, net baugina. Velniškai stiprus romanas, tikriausiai vienas iš geriausių, skaitytų šiais metais. Pabaigiau skaityt jį prieš kelias dienas, ale kad vis mintimis sugrįžtu...