Ar nepavargstat kasdien tvarkytis?

Mano nuomone, namai neturėtų būti kairuomenė su vienodos košės dubenėliu. Aš manau, kad vaikas - irgi žmogus, su savo skoniu ir savo prioritetais, kalba dabar neina apie kolą ir čipsus. Vaikas turi turėti pareigas namuose, bet jis - ne kareivis, nors mamai turbtū taip būtų patogiau - "valgyk, pasakiau! Nevalgysi - sugrūsiu pati į burną ! Valgyk šitą, nes AŠ taip pasakiau !" O man toks požiūris - baisokokas.

Ir man paslaptis, iš kur tie skoniai atsiranda. Tarkime, mano mažius labai mėgsta jogurtą, Dobilo natūralų. Ir nelabai mėgsta mėsą. O bandžiau, visaip, visokią mėsytę, ir trinti, ir netrintą , tik pasmulkintą, duoti. Nea, reikia jam jogurto, valgo kaip didelis. Gal trūkumas kokių medžiagų, o gal šiaip - personalinis skonis. (Pieno kūdikiui iki metų nerekomenduotina duoti, tai aš ir neduodu. Daržovienes valgo, jei be mėsos, dar nemažai maitinu MP, geležies kiekis kraujyje - puikus).

Dukra labiau mėgsta ne jogurtą, o pieną. Pieno ji išgeria daug. Ir morkytes, jei kalba eina apie lengvą užkandį. Ir salždias paprikas, tas kapoja viena po kitos. Mėsos - irgi nevalgo, nebent išimtinais atvejais.

Sūnus - mėsėdis Gal todėl, kad augantis berniokas, o gal šiaip. Mėsos jam duok, kepsnio, kotleto. Užkandžiams sueina vytinta mėsytė, krabų lazdelės. Paprikų ir morkų negali pakęsti, bet valgo agurkus, kopūstus, ypač - raugintus.

Na, jogurtų krabų lazdelių negaminu, bet - jei į temą, tai kaip iš šių skirtingų skonių pagaminti vieną, visiems tinkamą patiekalą? Užkandis pavakariams: j ogurtas su kepsnio gabaliukais, pienu, morkomis ir raugintais kopūstais?

Va va malonumas. Man nėra suprantama vartojimo politika. Niekada manęs nemokė ir aš niekada nemokiau savo vaikų vartoti manęs. Mama yra mama. Mama ne nuo to ką ji pagamino( išvirė, iššlavė, nuvežė, būrelį rado, nupirko).
Ir dar- į postą viršuje. Tam, kad žmogus valgytų jis pirmiausia turi išalkti. O jei jis nuolat užkandžiauja- tai nenuostabu jog pietūs jam neskanūs.

Prašom parodyti, kur taip rašiau. Jūs turite bėdų su teksto perskaitymu ir suvokimu, ir ne vien šioje temoje

Kaip suprantu, jums prasminga valgyi tai, kas jums neskanu ir ko nemėgstate. Ką gi, sėkmės Aš džiaugiuosi, turėdama galimybę maistu MĖGAUTIS. Ragauti ir džiaugtis jo skoniu. O ne prikimšti skrandį bet kuo, kas pakliuvo, kaip pakliuvo.

Eikite ir nusiplakite rykšte kampe. Kad malonumų per daug nebūtų.

tuomet nesiskuskite,kad pervargstate viska daryti,kiekvienam pataikaudamas. Ir nereikia pulti nei ten,nei ten i krastutinumus

kiek daug naujo ir visa tai apie mane?
O jei atsakyti į tai kaip valgom mes- mes visi mėgstam tai ką valgom.

Nmante, nesiskundžiu. Parašymas - pavargstu, nespėju, nesitvarkau - tai fakto konstatavimas, ne virkavimas. Taip, rūbai krūvose sumesti, taip, namuose bardakas, bet nieko, visi gyvi, išgyvensim. Bus ir sunkesnių laikų, kai man darbai labiau užsisuks - bet irgi išgyvensim. Pasimaitins vaikai pusfabrikačiais - bet užtai dabar džiaugiasi mamos keptais pyragais. Aš dulkių namuose nesureišminu iki pat šildymo sezono. Pradėjus šildyti, tenka į jas atkreipti dėmesį dėl tam tikrų sveikatos niuansų.

O dėl to mamos vartojimo..Taip, viskam yra ribos, ir manau - kiekvienai tos ribos skirtingos. Viena jausis vartojama jau tada, kai maitins vaiką savo pienu. Kita- gamindama skaniai ir įvairiai, vartojama nesijaus. Ir t.t.

Ar maitinimas krūtimi yra tik maitinimas

Niekam konktreciai netaikiau...
Jus paziurekite,kokia yra kita vart.visuomenes puse-depresija,savizudybes,ir del ko-nes zmogus nepatenkina savo egoistiniu siekiu.Tai kam skatinti tai?Pilna to sudo medijose.Auginkime save ir savo vaikus atsakingais uz save,uz artima,uz aplinka.
[/quote]

Darbas lankstus, turi atlikt darbus ir tiek. O kaip, kada, su kuo atliks - niekas už nugaros nestovi. Tai kiek žinau svarbiausią ir sunkiausią darbą nudirba miego sąskaita, o vėliau su dviem vaikais namie ir jei kur reikia vykti, tai ima su savimi mažiausią. Du vyresni jau lanko m-klą, du mažesnieji namie su mama.

Taip, nuo pradžių.
Matyt augau taip, kad man norėjosi gaminti, tvarkyti, lepinti mylimą žmogų. Aš tokios šeimos norėjau, tokią įsivaizdavau.
Ištekėjau anksti, dar studijų metais, juos įpusėjus (ir ne iš reikalo), gyvenom Vilniuje, studijavau Kaune, kasdien važinėdavau pirmyn atgal (dar kelis m. po santuokos) į paskaitas. 5 val kelies, pabėgioji ryte, tada parbėgus susiruoši, kol ruošies pagamini pietus (iš vakaro tik susiruošdavau iš ko ir ką gamint), palieki pusryčius vyrui ir važiuoji studijuot. Vyras grįžta, pietūs yra, grįžtu aš, apsitvarkau, susiruošiu, pasimokau.
Tiesa, tada buvau jauna ir miegodavau vid. 3-4 val. per parą ir užteko (dabar jau sunkiai )

Oi, kai pamenu, augindama pirmagimę, prie viryklės su suknelėm ir aukštakulniais valgį virdavau. Aišku, kad irgi visur ir viską spėdavau.

Net nebesikartosiu. Kaip suprantu, tai taip gyvenam ne mes vieni...manau, kad dar ir daug daug kitų šeimų

Šiaip tikrai į šią temą ne skųstis atėjau. Tiesiog atsakiau į temos klausimą, kad taip, pavargstu kasdien tvarkytis, žiauriai nusibosta ir pavargstu. Ir pavargstu ne nuo fizinės veiklos (darbo aš nevengiu ir nebijau), kiek nuo tų darbų monotonijos ir beprasmiškumo.
Imi megzti - turi megztinį, tvarkaisi - neturi nieko Darbas diena iš dienos, kurio nesimato ir nesijaučia
Bet dabar toks gyvenimo etapas, taip reikia, ateityje bus lengviau, bus kitaip.

Dėl vaikų, tai būna dienų, kai padeda ir būna dienų, kai nenori nieko daryt. Kartais paprašyti indus nusineša, kartais nieko nepriprašysi. Su mielu noru tvarkosi, jei pasiūlai pabūti kartu, padalyvauti, kažkiek padėti. Vieni to daryti nenori, greit atsibosta, užmiršta, kad pradėjo tvarkytis ir t.t. Bet šiaip vaikai man padeda.

Išvis, jei matau, kad klaiki betvarkė, sulaukiu savaitgalio ir įpareigoju tėtį organizuoti generalinę talką ir joje sudalyvauti Su vienu vaiku susitvarko iš pagrindų, tada kitądien su kitu.. Bet neslėpsiu būna, kad imu ir viską sutvarkau pati - kaip turiu nuotaikos, jėgų ir ūpo.

Niekas manęs šeimoje spec. nekankina (tikiuosi ). Aš pvz. tvarkausi greit, planingai, užtikrintai, vyro tvarkymąsis (t.y. tvarkymo lėtumas) mane erzina. Nu negaliu žiūrėt, kaip dirba 2 val. tai, ką atlieku per 20 min. Man paprasčiau imti ir sutvarkyti greit, kruopščiai pačiai, nei sulaukti kol sutvarkys ir dar neduokdie liks koks dulkių gumulėlis kampe
Kai aš pradedu šeimynai sakyti pastabas, prašyti, priminti kas galėtų būti kitaip (ką galėtų padėt, padaryt ir t.t.), tai nuolat tada girdžiu tuos pačius žodžius, kad bambu, priekaištauju, vaikau, nurodinėju ir t.t. Kitos geresnės. Aš to girdėt nenoriu, nes nemanau, kad esu kažkokia išskirtinė. Todėl geriau pasidarau ir išvengiu tų konfliktų, nes nesu tyli ir rami, kai man pradeda dar smegenis ėsti, jog per daug noriu ir yra geresnių. Visąlaik baigiasi tuo, kad noriu sukraut tris vaikus ir pas tą geresnę išleist

Visąlaik prisimenu vieną atvejį, kaip senai senai, kažkas mano mamai pasakė, kad ji galėtų mums daugiau darbų skirti (buvo taikyta man su sese). O mamos žodžių niekad nepamiršiu. Ji pasakė "kol dar vaikystė ir jaunystė, lai patingi ir pasidžiaugia. Užaugs, ištekės, visas gyvenimas dar prieš akis. Atidirbs savo". Tai va, kai žiūriu į savo dukrą, labai dažnai pagalvoju taip, kaip mano mama. Mano (ir sesers) gyvenime mamos žodžiai su kaupu išsipildė ir aš esu dėkinga, kad turėjau tokią vaikystę, kai nereikėjo atlikt krūvos darbų, o galėjau žaist, mokintis, ieškot mėgstamo užsiėmimo ir t.t.
Aš nebuvau kitokia nei dabar yra mano vaikai. Dabar aš noriu suteikti savo dukrai irgi tokį gyvenimą, o atidirbs ji savo santuokoje.

Šeimyna darbo dienomis grįžta vėlai, po 18 val (m-kla ir būreliai, vaikų darželis). Dukra grįžus dar turi paruošt namų darbus, aš dar noriu pabendrauti su vaikais (sužinoti kaip sekasi, aptarti visus dienos įvykius, žinoti kuom gyvena, kas-kur-kaip-kodėl). Pabūti su vyresniais vaikais ir vyru, turiu max. 2 val. per parą. Šiek tiek daugiau savaitgalį pabendraujam, bet ir tai..vėl būreliai, nori kažkur šeimyna ir iš namų ištrūkt, pasižmonėt. Man gaila tas 2 val. kasdien švaistyti darbų paskirstymui ar namų ruošai.
Vyras dirba daug, vaikais rūpintis, auklėti, lavinti labai daug man padeda, pagrinde išlaiko šeimą ir dėl jos labai stengiasi.

Iš esmės, kai aš tvarkausi, tai tvarkausi ne dėl kažko, tvarkausi ir dėl savęs. Manęs tvarkytis niekas neprašo ir niekas neliepia. Aš pati noriu tvarkingų jaukių namų, šviežio naminio maisto kasdien ir t.t.
Gaminti mėgstu, į skonius atsižvelgti nesudėtinga. Dukra žiūri figūros, gaminu pagal jai sudarytą dietologės meniu, aš nevalgau mėsos, bet vien salotų neužtenka, o vyras su sūnum mėsą mėgsta ir valgo dažnai, mažajai dar verdu atskirai.

Aišku, kai pavargstu, sveikata pašlubuoja ar šiaip kas nesiseka, tada ir būna savigailos priepuolių, noro iš namų dingt ir pamiršt..tada būna ir ašara nurieda "ak, kokia nelaiminga, kaip viskas nusibodo".
Nesu aš kažkokia išskirtinė moteris. Mama, žmona, meilužė, draugė..kaip ir dauguma kitų. Matau draugių gyvenimus, žinau savo mamos, sesers, brolio šeimos gyvenimus..nieko kitaip, nieko naujo.

Kliutis atsiranda tam, kad zmogus sustotu ir gerai pagalvotu, ar viskas tikrai taip ir yra, kaip jis galvoja. O galbut ne visai taip?

Mama neturi viska uz visus daryti, neturi atimti galimybe is vyro ir vaiku patiems savo rankomis sutvarkyti, pagaminti ar kazka padaryti ir del to pasidziaugti. Mamos pacios atima is vyro, vaiko galimybe buti zmogumi, kuris gyvena zmogiskai, daro pats del saves savo rankomis kazka nes mamos geriausiai zino ir geriausiai moka, irodineja save, savo meile, aukojasi seimos vardan, kai tu auku net niekas nepraso. Ir pacios del to kankinasi, kencia, bet kaltina liga ar aplinkybes, gyvenima, savo lyti, bet ka, bet nemato saves.
Kam reikia kartoti savo mamos klaidas? Jusu mama buvo laiminga? Galbut jus esate laiminga? Kam savo dukrai linketi tokio pat likimo? Nejaugi nematote, kad jusu kunas is meiles jums jus stabdo, kad nedarytumet tu paciu klaidu. Jis negali pasakyti kitaip, tik per liga.
As zinau, moku, darau greitai, teisingai, jie nemoka,nezino, nepakankamai gerai daro, jei nepadarysiu as, nepadarys niekas - visa tai dogmos, kurios stabdo gyvenima, stabdo vyra ir vaikus, kurios neleidzia jiems pasireiksti, neleidzia buti zmonemis.
Mokslai, zaidimai, linksmybes ir kt. - dziaugsmas, bet ne laime. Laime, kai gali pats, savo rankomis padaryti kazka del saves. Paklauskit bet kurio invalido, nevaldancio ranku, koju kas jam yra laime. Galbut tuomet suprasite savo vaikus ir neatiminesit is ju galimybe buti laimingais.

Nesupykit, bet negalima remiantis tokia filosofija auginti vaikų, o ypač mergaičių. Juk jūs iš anksto pasmerkiate savo dukrą ateityje būti namų šeimininke, kuri daro viską už visus.

Aš pati augau tokioje šeimoje, mama darė viską ir visada buvo pavargusi, kartais pabambėdavo ant tėčio, kad nepadeda, ant mūsų, kad nepadedam, bet kai mes bandydavom padėti, ji visad nervindavosi, kad darom blogai, ne taip kaip reikia. Po tokių komentarų aišku daugiau nieko daryti nebesinori. Todėl aš įsitikinusi, kad visi šeimos nariai turi prisidėti prie buities darbų.
Mano vyras irgi daug dirba, išlaiko šeimą, bet jis namie ir grindis karts nuo karto išsiurbia ir išplauna ir valgyti kartais padaro. Žinoma, ne kasdien, bet aš džiaugiuosi, kai jis sugalvoja pvz. iššveisti orkaitę, kurią aš tingiu valyti. O kai jam vėliau pasakau ačiū, jis mato kaip aš džiaugiuosi ir dėl to pats labai gerai jaučiasi ir natūraliai kitą kartą vėl nori kažką gero padaryti namie niekada jo nekritikuoju kad kažką padarė ne taip, ne taip švariai ar ne taip kruopščiai, o visada padėkoju. Tiesa, kartais pasijuokiam iš to, kad jis viską daro lėtai, bet kitaip ir būti negali, todėl manęs tas visai neerzina.
To paties tikiuosi išmokyti ir mūsų sūnų - kad darbai namie nėra nuobodūs ar sunkūs, jie yra smagūs, nes ir pats jautiesi gerai ir kiti jaučiasi gerai, kad kažką naudingo padarei