Ar nepavargstat kasdien tvarkytis?

Uzkabino mane sitas postas.
As irgi tokia mama turejau,superine vaikyste,sakyciau...bet...jos jau nebera,mamos,turiu omeny
Mylet reikia ir save,ne tik vaikus ir vyra,nesistengt persiplest i dvi dalis,nieks nepadekos/neivertins.
Zmona vyrui reikalinga sveika,kaip,beje,ir mama vaikams.
Atiduociau nezinau ka,kad tik mano mama dabar butu salia manes,geriau vaikystej buciau sunkiausius darbus dirbus,ja patuosojus,deja deja...

Labai pritariu gluosnio mintim

Taip, žinoma. Sustojau, pagalvojau, kas be ko..
Aišku, kad vyrui reiktų kitokios manęs, man kitokio vyro Mes kardinaliai nesuderinami.

Aš nežinau kokias mamos klaidas kartoju. Mes skirtingus gyvenimus gyvename su l.skirtingais žmonėmis (mano vyras l.skiriasi nuo mano tėvo). Mano mama ne kartą man sakiusi, kad buvo laiminga mus augindama ir rūpindamasi šeima (nebent melavo). Išvis, net lyginti negaliu savo ir mamos gyvenimų, per daug skirtingi.

Ar aš esu laiminga? Tai žinoma! Dieve, kas per klausimas. Turiu 3 šaunius vaikus, puikų jų tėtį, namus, mėgstamus užsiėmimus ir darbą, gyvename gerai, kodėl galėčiau būti nelaiminga? Rankos, kojos yra, galiu daryti ką noriu.
Kad pavargus pabliauni, tai dar nereiškia, kad esi apskritai nelaiminga.
Kaip žmogus aš savo laimę suvokiu ir ją labai vertinu. Ir jei leistų man savo gyvenimą kažkaip pakeisti, tai nieko neišsižadėčiau.
Aš drąsiai galėčiau žmogų pasamdyti namų šveitimui, nereiktų tiek daryt visko, tik nenoriu.

Aš mačiusi daug nelaimingų gyvenimų, tai toli gražu ne manasis..man tik džiaugtis ir dėkoti, ką kas vakarą Dievui ir išsakau.

O dukrai aš linkiu gyventi savo gyvenimą. Ir kokį susikurs, tokį ir turės. Bet jei turės šeimą, tai nuo rūpesčio šeima ir vaikais, vienaip ar kitaip, nepabėgs. Na, nežinau aš šeimų be įsipareigojimų, buities, rūpesčių. Ar dalinasi tuos buities darbus, ar nesidalina, jų yra ir reikia kažkam juos atlikt.
Mano likimas nėra košmariškas, kad tokio bijočiau savo vaikams.

O būti, kad ir namų šeimininke, čia trūkumas? Jeigu žmogus pats to nori (neverčiamas)?
Aš nemanau. Man pvz. laimė yra būti savimi.
Man didesnė laimė sutvarkyt pačiai, nei dantis sukandus žiūrėt, kaip vyras šveičia. Jei paprašau, tada taip, tikiuos, jog ir padės, tada vadinasi, man ir reikia tos pagalbos.

O šiaip, dukra nesiruošia namų karjerai Ji pas mane netekės ("nekenčia" vyr.lyties), negimdys vaikų (nes nepakenčia skausmo, mažų vaikų ir visko, kas su jais susiję), o namus tvarkys tarnai (nes ji bus labai išsilavinusi ir turtinga, ko keliais/alkūnėm ir siekia). O kaip bus - gyvenimas parodys. Ji labai protinga ir sudėtingo charakterio mergina, būtų gerai, jei būtų taip paprasta ją 'užprogramuoti' ir 'pasmerkti'. Aš spėju, kad nuo tokio gyvenimo, ji neatsisukdama bėgs

Aš nuo mažens žinojau, kad man norėsis ir bus svarbu rūpintis namais bei mylimais žmonėmis. Aš noriu 'aukotis' (pati žinau, kad niekam to nereikia) ir toks mano pasirinkimas. Galbūt, kitiems ir sunku tai suprasti.

Vyras nenori, kad būčiau tik namų šeimininkė. Aš ir nesu. Bet aš jam nemeluoju, kad karjeriste aš nebūsiu (nors jam, manau, patiktų moteris karjeristė). Tai ne mano tikslas, man tai neįdomu. Ir visiems tą nuolat kartoju, sąmoningai ir žinodama ką darau, renkuosi sau patinkantį gyvenimą. Nepaisant to, gyvenimas man pastoviai atkiša būtent, nemažas karjeros galimybes.
Papildyta:

Nuoširdi užuojauta.

Mano mama šalia mūsų, ačiū Dievui, sveika ir gyvena įdomų, turiningą gyvenimą. Dėl ko ji dabar būna nelaiminga žinau..deja, ne mano valioje, tai pakeisti.

Mergikės, gal tame ir bėda, kai tikimąsi to dėkojimo ir įvertinimo? Gal tada blogai, jei viską ką darai, tai darai dėl kitų? Aš darau dėl savęs ir dėl mūsų.

Aš ligota nuo kūdikystės. Buvau atgaivinta sustojus kvėpavimui ir nuo to laiko likau silpnesnės sveikatos.
Su šeima tai nesusiję.
Papildyta:

Jūs teisi. Vyrui serganti moteris nereikalinga, žinau tai puikiai. Retas kuris besąlygiškai būna šalia, tame skausme ir varge.
Man pvz.vyras būtų reikalingas ir sergantis, bet koks, koks bebūtų (kalbant apie sveikatą).

O dėl vaikų aš labai stengiuosi būti sveika. Kai sužinojau, kad reiks palikti kūdikį ir reikia implantuoti širdies stimuliatorių, kad būčiau gyva, tai pamenu mamai pasakiau "aš nebežinau mam, kiek dar galiu", buvo net mintis, gal nebedaryt nieko. Mama man iškart priminė vaikus, tad sutariau tą operaciją ir įdėjo širdin tą aparatą.
Aš gyvenu sveikai (manau) ir labai tikiu, jog vaikus užauginsiu.

Permečiau akimis temą...mda...
O man kažkaip nusišvilpt ant netvarkos. Grindis plaunu kartą per dvi savaites, porą kartu per savaitę prasieinu su dulkiu siurbliu, kartaus tik vieną kartą, tūliką su vonia papilstau chemikalais ir pavalau kartą per savaitę, lovos pas mus neklojamos, antklodė tik žmoniškiau užmetama ir tiek, patalynę keičiam kartą per mėnesį ar pusantro. Dulkes irgi panašiai valau.

Tikrai ne trūkumas. Mano akimis tai yra profesija, kaip ir visos kitos. O dabar, kai pasėdėjau namie su mažuoju, imu galvoti, kad tai ko gero sudėtingiausia profesija. Nuo kito darbo gali pabėgti, t.y. baigiasi darbo diena, išeini ir pamiršti viską. Jei padarai ką blogai, gauni velnių nuo šefo ir pamiršti. O kai esi atsakinga už namus ir vaikus, tai kiekvieną klaidą nešiojiesi širdyje visą gyvenimą. Bent jau aš taip jaučiuosi.
Bet čia kaip ir kieviename darbe - viskas gerai jeigu darai tai, ką mėgsti. Priešingu atveju reikia kažką keisti.

Man užkliuvo jūsų mamos pacituoti žodžiai todėl, kad daugybę metų mergaitėms kalama į galvą, kad jos turi rūpintis šeima ir vaikais. Taip, turi, bet jeigu to nori. Čia svarbiausias dalykas.
Pvz aš irgi sakiau kad neturėsi nei vyro nei vaikų, būsiu karjeristė. Bet atėjo toks laikas kai pamilau, kai pajutau širdy, kad noriu vaikelio, noriu būti namie su juo, rūpintis juo ir buitimi, tačiau ne iki išprotėjimo ribos. Nenoriu lėkti bėgti, kaip išprotėjus, bandyti spėti padaryti viską. Pvz aš ramia sąžine galiu palikti netvarkytus namus ir visą dieną praleisti su vyru ir vaiku kurnors parke, o vakare kartu išsikepti blynų. Galiu netvarkyti nieko ir kitą dieną, kad tik tą laiką praleistume kažkaip kitaip, naudingiau. Ir tiesą sakant negaliu pakęsti, kai kviečiame sesers šeimą kurnors kartu išvažiuot pabūt, o ji man sako - "negaliu, reikia namus sutvarkyti, betvarkė tikra." Šito niekada nesuprasiu.

Tai ir svarbiausia, kad jei jums nusišvilpt ant netvarkos, tai aišku ir paprasčiau jos nematyt
Aš myliu tvarką, man ji reikalinga, būtų laiko ir jėgų, dar ne taip blizginčiau
Papildyta:

Su šituo sutinku.
Būtent, svarbiausias dalykas, būti tuo kuo nori ir stengtis dėl tokio gyvenimo, kokį nori gyventi.
Aš gimiau matyt šeimyniška..man šeima visad buvo vertybė ir nebuvau baltarankė. Man visąlaik norėjosi padėti mamai. Man būdavo džiaugsmas pusę dienos lyginti, kad mama parėjus pamatytų visus išlygintus ir sulankstytus rūbus, ar trupinius iš kilimų rankiot. Tik niekad manęs mama nevertė, neprašė kažką daryt. Matyt dėl to taip ir atsakė.
Mano vaikystė buvo nuostabi ir vertinga tuo, kad turbūt nebuvau tėvams tik vaikas. Mane mylėjo, gerbė, vertino. Niekad nieks nieko nevertė, nebaudė ir t.t. Turiu nuostabius tėvus, myliu juos labai. Tėvų namai - geriausia ką turėjau ir vis dar turiu.

Žmonės tiesiog visi skirtingi..Man tvarka yra būtina sąlyga. Bet aš suvokiu, kad labiausiai ji man pačiai ir reikalinga. Jeigu mane kas kur kviestų, aš turbūt ir važiuočiau, bet aišku pagalvočiau kiek dar ir kada reiks atlikti namuose.
Stengiuos būtent ir nudirbt darbus kol šeimyna išsilaksčius ir kad savaitgalį būtų galima labiau atsikvėpt, pailsėt.

Jei yra galimybė-ir reikia rinktis. Ir nieko čia blogo. Ne nuo pasirinkimo turėjimo vaikai tampa išlepinti. O versti valgyti tai, kas nepatinka, kad tik netaptų lepūnas-absoliuti nesąmonė, kuri gręsia sveikatos sutrikimais (tokiais kaip emocinis valgymas ir pan.) ateityje.
Mano vaikai neišrankūs-valgo daugiau mažiau viską, bet gal kad nedideli dar. Dukrai 6, sūnui 2. Niekada neverčiu jų valgyti, jei nenori. O jei mama ruošė patiekalą, stengėsi ir vaikas nevalgo, tai čia jau jos bėda-ne vaiko. Reikia su galva tvarkytis.

O jums tinka kartą per dvi savaites plaunamos grindys, jei ant grindų kasdien ropoja kūdikis? Čia juk skyrelis nuo metų iki trejų, tiesa, mano mažius dar nė metukų neturi


Auklė jau porą kartų užsiminė, kad pas mus daug dulkių. Aš patyliukais galvoju - pamatys ji vaizdelį, kuris bus, kai man ateis pats darbymetis.. Tikiuosi, nepabėgs. O savaitgalis man - ne tvarkymosi metas, o priešingai, dažnai dėl darbų nė nebūnu namuose. Praėjęs savaitglais - sekmadienis nuo 7 ryto iki 20 vakaro dribau, ne namuose. Primadienis - nuo ryto iki trečios nakties (miegoti nuėjau ketvirtą ryto, septintą mažius jau kėlė). Dabar kasdien nuo popietės - darbas. Dabar aktualiau bent kažką vagyt suspėt padaryti, o dukės - palauks...

na, o kas jam atsitiks? Tegu pratinasi, kai išeis į lauką, dar ne tokie šūdukai į burną nukeliaus. O pas mus dar ir katė yra. Vaje vaje

Na, pas mus iki sterilumo ir ideaios tvarkos kaip iki mėnulio, bet grindis stengiuosi praplauti kasdien toje vietoje, kur didžiausią laiko daįl žaidžia mažius, ir jo kilimą pasiurbliuoju. Suaugęs ar jau vyresnis vaikas tiek laiko nepraleidžai ropodamas pažeme, taigi, ir dulkių (kurios neišvengiamai nusėda ant grindų) tiek neprisikvėpuoja.

tai sveikinu, kad stengiesi, čia tipo ir man siūlai stengtis? Nop, nesiruošiu, bet ačiū, kad man parašei.

Na, man pinigų valymo priemonėms užtenka. O tamstą gal paremti, kad grindis bent kartą savaitėje išsiplautum - vaikų gaila,nuo dukių kokią astmą pasigaus. Suprantu, kad pinigėlių trūksta, kitaip kam tris metus SM pardavinėtum naftalininius fotelius už 40 lt, kuriuos kiti ir padovanoti drovisi.

(Kelaida visas tujina ir matrioškom išvadina - įtariu, dabar ateis mano eilė )

nepasigaus, nepasigaus. Mano broliene grindis gal karta per menesi plaudavo, jei is viso kada nors. Ir ne vien ant grindu, bet ir ant minkstu baldu ir purvas, ir maisto likuciai buvo, bet i tvarka nelinkus, tai ka padarysi? Tokiu purvinu namu tuo metu gyvenime nesu pas nieka macius. Bet tipo, vaikai negali gyvent steriliai, anot jos. Ir nieko, sveiki dar ju vaikai. Tiesa, dabar vaikai jau didesni, tai ir namai kazkaip ganetinai tvarkingi pasidare Toks zmoguas supratimas apie tvarka ir vaiku auginima ir nepavyks irodyt, kad klysta ir vardan vaiku bent truputeli pasistengtu..