Maldos galia

Kaip gali buti jausmu sfera nepavaldi zmogui?Kas kitas jei ne as nuspres kaip man reaguoti i zmogu , kuris mane be reikalo izeide arba isvadino pusgalviu?Galiu atsikirsti, galiu, supykti, galiu numoti ranka - tai tik nuo manes priklauso, ka as pasirinksiu isgyventi.Nuo to kaip as reaguoju i aplinka, priklauso mano gyvenimas.Tik nuo mano sprendimu priklauso kiek as uzdirbsiu, kokie zmones mane sups, kur as atostogausiu, ka valgysiu...sveikata visiskai pavaldi musu mastymui, kaip tai nepriklauso?Nuo ko tada tai priklauso?Todel ir sakau - kalbos nera , jog nenorim, bet kodel renkames Todel jog ignoruojam pasamones itaka musu sprendimams.
Buvo penktadienis, popiete, per langa verzesi garsai.Isiklausius geriau girdejosi gedulo marsas.Prisiminiau sapna - jurginu krumas, smelio takas per pusina, kuriuo turiu eiti, o gale tako - juoda didziule pantera - nieko nedaro, bet akies krasteliu mane stebi.Baime uzgniauze kvapa - sugalvojau akimoju ka darysiu - nagi apsimesiu negimusiu kudykiu ir ji manes nelies.Taip ir padariau besitraukdama atbulomis atsitrenkiau i jurginu kruma ir ikritau i geles sumazejusi ir susirietusi i kudikio poza isciose.Nubudau besizegnodama.Ta pacia nakti gimes sunus del neissiskleidusiu plauciu mire.Manai neskaudejo?Ir tik praejus daugeliui metu , po tevuko laidotuviu ir tam tikru ivykiu sakau drasiai ir visa savo esybe - tik del mano pretenziju vyrams, gyvenimui, mano pacios sunus neisgyveno.Kitas pavyzdys - drauge neteko sunaus.Kalbedamos ieskojom priezasties, nes skausmo buvo tiek daug, jog viskas ko ji norejo, tai zinoti "kodel?" kaip ir daugelis is musu.Paaiskejo ta pati beda - pretenzijos vyrams ir gyvenimui.Jos pirmas vyras pasikore, antras vyras - paskendo, treciasis - sunus - zuvo auto avarijoje.Su juo pasibaige tos gimines pratesimas.Pagal A.Lazareva, moters pretenzijos vyrams blokuoja vyru gyvybiskuma.Turiu ir daugiau pavyzdziu.Neperseniausiai susipazinau su vyruku - jo brolis dingo dar spalio menesi - issikalbejus paaiskejo jog tevo seimoje visi vyrai , o ju buvo 7 seimoje, arba zuvo arba nusizude - kai pasakiau ka galvoju apie jo motina, vyrukas nustebes paklause - is kur as zinau tai ka pasakiau apie mama ir jos buda.Jis pats isgyveno tik todel, jog prigimtimi panasus i mama.Ir kaip galima kaltinti Dieva ar kitus uz tai, ka patys sukuriam?Pasamone kuria musu gyvenimus, ir tik todel jog Dievas gailestingas, mes turim galimybe prisiminti kas mes esam is tikruju - o esam sielos, turincios zmogiskaji pavidala .Vietoj to, jog priekaistautume Dievui del to ko netekom arba ko mums truksta, geriau dekokim uz tai, kas mes esam.O esam sielos kune, bet ne kunai su siela.

esam dvipusiai - ir kūnai ir sielos...
kiek uždirbsi - taip, priklauso nuo tavęs, o tai - ar būsi mylima tavo mylimo žmogaus - labai priklauso???...
sveikata - papasakok vėžininkų palatoj, ypač vaikų...
dar daugiau - "plaukas nuo galvos nenukris be dievo žinios" - ir bac dėkok kad dar daugiau neatėmė... tiesiog kalta esu, kad gimiau...

Kodel save taip skriaudi tai tik tu tezinai.Kodel saves taip nevertini, tik tu gali atsakyti.Matyt turi pagrindo.Apie vezi pasakysiu tiek, jog vezys pagydomas ir is vis - nera nepagydomu lygu - yra nesigydantys ligoniai.Biblijoje rasoma, jog musu nuodemes kris ant vaiku ir vaiku vaiku, bei vaikaiciu galvu - kaip manai - ka tai reiskia?Tai suvokiau, kai vyresnele sirgo chronisku ausu uzdegimu.Emociskai neapykanta smogia i galva, todel galimos ivairios ligos galvos srityje, galvos traumos ir t.t. Dabar kai jau viskas praeityje, galiu tik save grauzti uz tai, jog nesugebejau susivokti savyje ir isvengti tam tikru situaciju savo santykiuose su tam tikrais zmonemsi.Bet as renkuosi atgaila ir atleidziu tiek sau, tiek visiems mane iskaudinusiems,o taip pat meldziu atleidimo,uz tai jog as skaudinau kitus, nes suprantu kaip veikai visatos desniai -as noriu jog mano anukai gimtu sveiki , laisvi ir nepriklausomi nuo mano nuodemiu.Lengva taip gyventi? NE, bet lengviau nei kenteti ir grauztis uz tai, ko kazkada nepadariau.Ir dar priminsiu, jog istatymo nezinojimas neatleidzia nuo atsakomybes, ka supratau irgi tik netekusi sunaus.
Is medicinines puses pasakysiu tiek,jog esam visiskai issibalansave ir jei zmogui lengviau netekti kudykio nei savyje susigaudzius pasikeisti, tai tebunie kaip zmogus nori.Demineralizacija visaapimanti, oro, vandens uzterstumas vos ne simtuprocentinis.Kai zmogui bandai paaiskinti jog organizmas taip suredytas, jog atsinaujina pats ir viskas ko reikia tai tik papildyti jo resursus reikiamomis medziagomis, jis paziuri i tave stikliniu zvilgsniu ir parejes namo prisikerta mesos su pyragaiciais ir dar uzsigeria koka kola ir galiausia beriaugedamas nusminga prie ijungto TV. Kaip manai, ka toks zmogus kuria? Kokia tikimybe jog gimes kudikis nesusirgs ta ar ana liga? Va tau ir genai.Perduodam viska tiksliai iki smulkmenu.Kalbant apie dvasinguma - ateinati siela pasiraso "kontrakta" kitaip tariant sutarti, jog atejusi i zeme atliks ta ir ana, ismoks ta ir kita, jei reikes pagalbos, bus sielu, kurios ja suteiks.Jei kontrakto nesilaikoma, gyvybes siulas nutraukiamas del pavojau sielai, kilusio is visatos desniu pazeidimo.Dievas rupinasi savo vaikais.Butu lengviau kenteti jei suvoktume, jog musu vaikai - kaip ir viskas visatoje , priklauso Dievui- jie tik ateina per mus, bet jie nera musu nuosavybe.

Katalikai mišių metu palinki vienas kitam ramybės, ne jausmų nebuvimo, o būtent- ramybės. Rytiečiai irgi mokina įgyti ramybės, o blaškymuisi turi įvairius pavadinimus žiūrint koksai tikėjimas. Sveikata irgi geresnė būna pas ramesnius. Bet tie ramieji irgi nėra bejausmiai, jie turi šiek tiek daugiau išminties.

Man ši tema primena uždarytąją ("Pasakyk, kuo sergi, o aš pasakysiu, kas esi.") Tik šiuo metu tą patį, ką kalbėjau aš, kalba MamaLupa... Kol kas jos gana ramiai klausomasi... Pažiūrėsim,kaip bus toliau...
Mane šioje temoje išvadino durne ir skyrė įspėjimą už tai, jog nepaverkiau kartu su dvynukus praradusia mama. Kai aš praradau savo du vaikus, su manim taip pat niekas neverkė. Ir nieko dėl netekties nekaltinau. Ypač Dievo... Nes visi vaikai gimsta tada, kai jiems ateina laikas gimti...Viskas Dievo valioje, tik kai kuriems svarbiau yra žmogiškoji valia. Va tada ir atsiranda pyktis, kuris graužia graužia (o kitą ir negyvai užgraužia...).

man regis daug dažniau viskas vyksta atvirkščiai - kuo žmogus doresnis, nuoširdesnis, tuo labiau jam kraunama bėdų... retai kuri alkoholikų, asociali šeima nevaisinga, daug dažniau tų, kurie gal net ir kitiems gali pavyzdžiu..
taip jau yra..

labai kažkada patiko toks vaikiškas eilėraštukas
"Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų "
teisingiau tikima tuo.. tikrovėje - tikrai ne visi...

esmė viso ko.

tikriausiai dievo valia maži vaikai žudomi prievartaujami... na ir ko čia pykti - patys nusipelnė..

Zinai, as irgi taip kazkada galvojau. Reikalavau is gyvenimo sekmes, laimes, reikalavau, reikalavau, kol supratau, kad tapau isterike, kuri is dalies gal net blogesne uz tuos, kuriuos laikiau nelygiais sau. Oj, kiek asaru isliejau, kol supratau, kad visai ne tame esme....

Pyktis cia nepades.Po pyksciu slepiasi skausmas ir savigrauza, kas irgi veda prie vezio.Ir Dievo valios nereikia maisyti su musu paciu laisva valia .Kiekvienas bet kurio zmogaus priimtas sprendimas turi pasekmes.Kalbant apie alkoholikus, jie tokie patys kaip ir mes - zmones.Jie taip pat turi teise i vaikus.Kitas reikalas, jog mums sunku patiketi, jog siela ateidama pasirenka pora pati , kurioje nori gimti del tik sielai zinomu priezasciu, o tiksliau - siela isikunija tarp dvieju kunu ten, kur geriausios salygos tobulejimui ir apsivalymui.Kaip bebutu sunku ir skaudu bei apmaudu, skausmas yra tik priemone, o ne tikslas.Todel norint prisideti prie skausmo ir kancios mazinimo musu planetoje, geriausia melstis ir siusti meile bei sviesa visiems kenciantiems, tiek gyviems, tiek mirusiems.

Iš tavo postų matosi, kad jautiesi esanti gyvenimo įskaudinta...
Jei esi nepatenkintas savo likimu- tai agresija prieš tą, kuris tave sukūrė...

jei nebūtų tikros agresijos prieš mane, mano siekius ir svajones,,, nebūtų ir tokioos "agresijos"