
Kai neturėjau savo vaikų - visai jų ir nenorėjau. Maniau: kam gimdyti savo, jei ir taip jų yra prigimdyta ir palikta likimo valiai, geriau paimti kokį iš vaikų namų ir užauginti kaip savo. Ir dabar norėčiau padaryti laimingesnį nors vieną vaiką iš tų paliktųjų, bet sąlygos tam nepalankios ir niekas tokiom sąlygom man vaiko neduotų

Stebiuosi žmonėmis kurie bet kokia kaina nori turėt savų vaikų, net artimus žmones įkalbinėja būt surogatiniais tėvais, nesusimąstydami kiek jiems tai kainuos, bet ignoruoja tuos našlaičius, kurie kiekvieną dieną laukia kol juos kas nors įvaikins. Čia, sakyčiau, dar didesnis egoizmas nei mano. Sorry, jei ką įžeidžiau. Tokia mano nuomonė.