istikimybe. ar tai imanoma?

Bet as gerbiu tokias diskusijas, kiek gi reikia daug rasyt, apmastyti, atsakyti i kiekviena mesta issuki, ai as taip vat , negaleciau tokiais apsakymais diskutuoti, tai visada pagalvoju, jei paciai sunku, tai vertinu tuos, kuriems lengva

Na, man užtenka ir paskutinių dviejų lygmenų: šeimos galvoje ir širdyje. Tarkim, mano dėdė su drauge kartu gyvena dešimt metų, turi vaiką, gražiai sutaria. Ar jie mažiau šeima, nes nėra „popieriuko“?

Ko labiausiai nesuprantu tokiose diskusijose, tai požiūrio „Visi vyrai neištikimi ir kiaulės? Tu ištikimas? Nieko. Tuoj padarysim neištikimu.“ (Kolumbo ir Ilgaplaukės pasikeitimai nuomonėmis temos pradžioje). Juk, kiek mano galva supranta, didžioji dalis moterų to ištikimo vyro visgi neatsisakytų (na, nebent išskyrus Bobą, bet čia atskiras atvejis). Tai kam dar tiems vyrams įrodinėti, jog tavo gyvenimas blogesnis, nes esi ištikimas?

Bendrai, mano požiūris šiuo atveju toks: ką kvieti į namus, tas ir eina. Jei galvoji, kad nėra ištikimų vyrų, tai gyvenimas ras progą įrodyti, kad tai „tiesa“. Aišku, nuo susidūrimo su neištikimybe tai neapsaugo, bet ta paranoja, kad „visi neištikimi“ duoda didesnę garantiją, kad vis tik tą neištikimybę į svečius prisikviesi. Paranoja prie gero neveda.

Supratau, labai patiko.Net labai patiko...Ypac mintys: ka kvieti i namus tas ir ateina, ....

Joseph Murphy „Jūsų pasąmonės galia“ Nieko čia giliai fundamentalaus. Šiek tiek psichologijos su saikinga doze mistikos (?). Bet gan gerai veikia

Taip labai pritariu, sis poveikis yra toks magiskas, bet man kyla klausimas, ar visi moka isigilint i tai, suprast.Tai tiesiog lygu stebuklui

Kaip?

As labai gerai suprantu kaip, bet paaiskint nemoku...

Na, supermamose apie panašius mąstymo modelius ir pačią knygą yra gan nemenkai parašyta. Yra temos apie kuriamąją vizualizaciją, pozityvų mąstymą. Visa esmė: tai, ką mąstai, ką mintimis programuoji, susiprojektuoja tavo gyvenime. Tarkim, jei laikai save visišku nevykėliu, kuris nieko nesugeba, tokiu ir esi. Ir atvirkščiai.

Nežinau, ar supratai. Tokia iš manęs ir aiškintoja

Ne Jusu ir klausiau.
Papildyta:

Kaip tai susije su istikimybe?

Nesu iš tų žmonių kurie žiūri toli į ateitį ar užsiima kaži kokiais pranašavimais. Bet atsakant į tavo klausimą, tai man asocijuojasi su darna ir lygybe, kur kas geresne žmonių sveikata, pagarba gamtai ir vieni kitiems be jokios nepagrįstos diskriminacijos. Civilizacija turėtų pasitarnauti tik kaip pagelbinis dalykas, kuris nebūtų garbinamas labiau už gamtines žmogaus šaknis ar tuo labiau nukreipiamas į jų destrukciją.


Atsiprašau kad ilgai neatsakiau, dešinėj buvau radus temą kaip tik sau - apie medžius, krūmus ir vaisius kurie auga ant anų. Pamąstymas neblogas, ale dėl tos garantijos man kilo abejonė tam tikra. Čia priklauso nuo to kaip mes tą ištikimybę suprantam. Šeima gali būt ir širdy, ir galvoj, ir dar ant popieriaus, bet visada yra tikimybė kad atsiras tam tikras potraukis/aistra/gamtos šauksmas prie kitų, kurie tai vadinamai šeimai nepriklauso. Tuo labiau kad tie kiti žmonės kartais gali būt naudingi ir ekonomine ir kitom prasmėm. Tokiais atvejais atsiranda papildomos gamtinės/socialinės pareigos. O kas iš to išeis, sakyčiau yra keletas galimybių, priklausomai kiek stiprus tas gamtos šauksmas ir kiek tie pagelbiniai yra naudingi apskritai. Vienas galimas yra solidarizacija, kai šeima prasiplečia prisiimdama sau pagelbinius sugulovus/sugyventinius, nors jokie popieriai to ir neapibrėžia. Kita galimybė yra pasidžiaugti tais pagelbiniais kartas nuo karto, arba pastoviai, bet į šeimą jų nepriimant. Tai irgi gali būt savaip gerai, ypač kai tie sugulovai priklauso kitom šeimom. Abiem šitais atvejais sutuoktiniai ar sugyventiniai iš pagrindų lieka ištikimi savo šeimai ir vienas kitam, jeigu jų sąjunga netampa neveiksni ir jei pagelbiniai sugulovai netampa svarbesniais, dėl kurių atrodytų verta mesti tą šeimą. Tokie dalykai kaip skyrybos, arba visiškas pagelbinių sugulovų atmetimas nepaisant gamtos šauksmo yra kraštutiniai drastiški atvejai.
Popieriai manau yra mažiausiai reikšmingi visais atvejais, gal kiek svarbesnis yra ūkinis/ekonominis susirišimas. Net labai svarbus sakyčiau. Ir be abejo šeima gamtine prasme, kai yra bendri vaikai. O širdy ar makaulėj ta šeima kaži ar tilptų ... Kas iš to kad ana ten tariamai bus, jei ant žemės jau tik griuvėsiai belikę...
O dėl vertinimo sakyčiau kad šeimą vertint tikrai galima, nes šeima yra žmonės kurie sudaro tam tikrą pagrindą. Bet kad vertint ištikimybę pačią savaime, tai man nesuvokiama.


Lengva nevisada, bet paprasta kai esi ištikimas ir sąžiningas pats sau, be jokios veidmainystės.


Sakai kad užtenka galvoje ir širdyje, bet nepamiršk kad tikra šeima turi būt dar ir ant žemės. O popieriukai tikrai yra mažiausiai reikšmingi.

Boba neatsisakytų tokio vyro kuris visų pirma yra geras iš natūros, ir kurio natūra gerai atatinka, o ne tokio kuris kaži kam ištikimas ar neištikimas. Žmogus visų pirma turi būt vertybė, nes yra gyvas, tikras ir apčiuopiamas. Ištikimybė tik abstrakti sąvoka, kuri atsiejamai nuo žmonių nieko nereiškia. Taip kad pagalvokim prieš garbindami ko nėra. Nė vieno vyro gyvenimas nepasidarys blogesnis dėl to kad jis ištikimas ar neištikimas. Blogas gyvenimas bus tada, kai išgirdęs gamtos šauksmą eisi prieš jį.

Dėl paranojos sutinku - beprasmiškas reikalas čia . Į namus reikia kviestis ne kažkokias mistines abstrakčias sąvokas, o gerus žmones.

Viskas atsiremia į tą pamatinę tezę: kaip mąstai, taip yra. Tik ištikimybės atveju tai jau daugiau mistika. Nors, kiek teko pastebėti, ir kai reikalas išeina iš psichologijos ribų, šitas dėsnis gan puikiai veikia. Galbūt partneris jaučia tą nepasitikėjimą, paranoją, galbūt „aukštesnės jėgos“ taip sutvarko, bet galų gale vis tiek dažniausiai susidaro ta situacija, kad pagal mintis susidėsto ir gyvenimas.

Tame ir esme, mes esame tas, kas yra musu galvoje, visa tai itakoja musu gyvenima, formuoja aplinka.