QUOTE(ellektra3 @ 2011 09 06, 13:51)
As dar tik menuo po operacijos, o jodas manes tik laukia. Del savijautos, galiu pasakyti, kad jauciuos zymiai geriau negu pries operacija, tik retkarciais kankina uzeinantis silpnumas. Ir kaklas dar patines ties randu. Bet manau laiko dar mazai praeje. Labai noriu numesti svori.
Labas,
Noreciau tave apraminti. Po skydliaukes operacijos man praejo daugiau nei 2.5 metu. diagnoze buvo skydliauke papiline CA, antra stadija (nors kai kur rase ir 3), metaztazes limfmazgiuose ir plauciuose (metastazes plauciuose paaiskejo tik po 2 jodo).
Visada buvau liekna 56-58 kg ir auksta 178 cm (labai rupinausi figura), tad po operacijos buvau panikoje, kad sustoresiu...
Gydausi jodu - jau 7 kartus geriau, viena dar skyre spalio 28 diena (pagal TG tyrimus dar reikia, nors skenograma ryskiu zidiniu neberodo nei kakle, nei plauciuose). Svoris kinta mazdaug 5 kg ribose - tai padideja, tai sumazeja. O pries joda tas 21 diena, kai negeri thyroxino, is viso nukrenta, nes nieko valgyti bent jau man nesinori. Is ligonines iseinu su gerokai paryskejusiais sonkauliais =) tarp jodu save labai lepinu, bet svoris sugrizta ir neauga. O jei dar susilaikau nuo saldumynu koki menesi, tai is viso buna 55 kg. Figura rupinuosi net su tokia diagnoze
Joda geriau isgerti dabar - gausi max 2 kartus ir pamirsi, kad apkritai tokia liga turejai. pagalvok, o jei kokia pikta lastele kazkur likusi? veliau reikes daugiau jodo, jei jos ims daugintis. TG pasidaryt gali, bet per mazai laiko praejo nuo operacijos, dar pas tave nuo skydliaukes rodys dideli jo skaiciu. neinformatyvu bus.
Kaklas man buvo patines gal 6 menesius, o tempima jauciau apie vienerius metus. rando beveik nesimato, nors is pradziu norejau net plastine operacija daryt
visokius keistus jausmus kakle jauciu iki siol.
Taip, kartais jauciuosi silpniau, karscio nelabai toleruoju (ka anksciau labai megau). Bet gyvenu ir labai dziaugiuosi kiekviena diena, labai labai save myliu ir nieko sau negailiu. O jei kartais pagalvoju, kad gal geriau pataupyt - prisimenu, kaip verkiau suzinojusi diagnoze... o tada galvojau, kiek nepadariau ir kiek nepatyriau dar gyvenime, o juk man tada buvo tik 24 metai...
Vyras visada buvo salia, padejo ir po truputi kapstomes is sitos bedos. Didelis jam aciu uz tai, nes ne visi vyrai galetu toki isbandyma pakelti...
merginos labai labai save mylekit