QUOTE(groovy @ 2011 05 11, 10:53)
A tai ką, neskaitysi šitos?
skaitysiu

jau nusipirkau, prisėdau ir....... didelėmis valios pastangomis pasidėjau - trumpam
QUOTE(Forget @ 2011 05 11, 12:25)
Nuo sekmadienio turesiu interneta, tai dazniau pasirodysiu
jėga

nors..... tik nepasidaryk ten per švelni ar nebeciniška - neišgyvensiu
Atsiskaita:
Ilgokai skaičiau
Anatolio Franco "Raudonoji lelija" ir "Taysa". Tiesa - pradėjau nuo Taysos, nes labai mėgstu smuiko solo iš op. "Taysa" - susidomėjau kodėl čia tokia muzika, o sužinojus apie tai, kad libretas sukurtas pagal romaną, ir supratau, kad noriu jį perskaityti.
Na, pradžioje "Taysa" mane kiek nuvylė - kaip čia taip - tik 148 puslapiai? Nors iš esmės istorija trumpa - kaip kurtizanę (aha, tiksliau artistę ir kurtizanę) atvertė (aha, buvo ji krikštyta, tiesiog atsimetė) į tikėjimą ir ji šventa patapo. Na, operos turiniui visai užtenka

O va romane mane tiesiog kniso Pafnucijus, ypač pabaigoje - taigis jam neįgyvendinto vidurinio gyvenimo krizė, neįgyvendintas libido, ir šiaip - užstrigo vyras pats savo erotinėse svajonėse. Net susimąsčiau - kaip čia taip, kad įvairiems atsiskyrėliams dažnai pasitaikydavo gundymai su nuogomis moterimis, o vat vienuolėms - ne? Gal jų gyvenime buvo pakankamai darbo? Nes darbas įprasmina gyvenimą, o ne tuščias mąstymas be užsiėmimo ir tuščiu pilvu?
Tada - "Raudonoji lelija" -

kaip jau sakiau - aristokratijos gyvenimas toks sudėtingas - iš neturėjimo ko veikti tokių dalykų įmanoma prisigalvoti

jai ir liūdna, ir ilgu, ir prasmės nėr, ir tarp meilužių mėtosi..... nepatiko man pabaiga, nepatiko.... ne to tikėjausi