Knygų skaitytojų klubas, 75 tema - Puslapis 35 - Skaitymas

o man pribrendo laikas atsiliepimams, o tai neturesiu ramybes kitaip

Ph.Claudel „Pilkosios sielos“ – patiko. Senyvo policininko prisiminimai, pateikti dienoraščio forma, lyg išpažintis seniai mirusiai žmonai. Labai lengvas, sakyčiau, net žaismingas pasakojimo stilius, graži, žodinga kalba, vaizdingi veikėjų portretai. Ir pirmojo pasaulinio karo fone vykstantys nusikaltimai, bet knyga tikrai nėra detektyvas, už ką jai dedu didelį pliusą. Karas čia tik fonas, jis realus, jis vyksta kažkur visai šalia – girdimi šūviai, sprogimai, nuo kalvos net galima matyti fronto liniją. Tačiau aprašomo kaimelio/miestelio tiesiogiai nepaliečia, kadangi miestelio vyrai (bent jau didžioji dalis) dirba gamykloje, kuri gavo jiems leidimus nesimobilizuoti. Karo – masinių žudynių – fone mažoje bendruomenėje vykstančios žmogžudystės tarsi nublanksta, yra užgožiamos „didesnių įvykių“.
Pilkosios sielos, nes nėra žmonių, kurie būtų absoliučiai geri (baltosios sielos) arba absoliučiai blogi (juodosios sielos). Visi žmonės, sielos yra spektre tarp baltos ir juodos. Du ryškiausi pavyzdžiai, kuriuos galėčiau išskirti: 1) policininkas, kuris iš principo yra gėrio simbolis, teisingas, doras žmogus, tačiau įvykdo nusikaltimą išgyvendamas asmeninę tragediją – būdamas afekto būsenoj (nužudo savo kūdikį) ir 2) majoras, svetimasis, atvykęs „padaryti tvarkos“ esant karinei padėčiai, žiaurus, nežmogiškas, besiklausantis linksmų dainelių, nematantis kitų žmonių nelaimių, baimės, nors kažkada ėjo už „teisingą reikalą“ – palaikė žydą Dreifusą, neteisingai apkaltintą vien dėl antisemitinių pažiūrų, kas mūsų majorui kainavo karjerą.
labai nustebino pabaiga - nesitikėjau tokios atomazgos...

Ši knyga man labai susišaukė su kita neseniai perskaityta - B.Easton Ellis „Amerikos psichopatą“. Knygos, be abejo, labai skirtingos, bet sukėlė panašius pamąstymus apie žmogaus prigimtį: ar žmogus gali būti absoliučiai blogas arba geras.
Šioje knygoje viešpatauja absoliutus blogis, nėra jokio gėrio, jokios užuominos į tai, jokio pateisinimo. Net knygos pradžioje nuskamba frazė: „įėję čia praraskit viltį“ (ar kažkaip panašiai, negaliu pacituoti, nes nebeturiu knygos po ranka). Pasakojama apie naująją „auksinę kartą“ – jauni, itin daug uždirbantys finansų specialistai, galintys sau leisti viską. Absoliučiai viską. Kažkiek užknisa tas smulkus aprašinėjimas kiekvieno restorano, klubo, įmantraus patiekalo, gėrimo, įvardinimas kiekvieno asmens kiekvienos aprangos detalės su visais garsiais snobiškais prekių ženklais, rytinio tualeto aprašymas per beveik du puslapius (apie visas procedūras, naudojamas priemones ir t.t. ir pan.). Stebina kiekis bevertės informacijos, kurią žino pagrindinis veikėjas Patrikas Beitmanas – jis gali pacituoti ištisus skyrius apie etiketą, aprangą, muzikos grupes. Kita vertus, jis egoistiškas, smulkmeniškas nebrendyla. Jam nerūpi kiti žmonės, jų jausmai, poelgiai, tik jis pats. Ir jis ne vienintelis toks – visi knygoje aprašomi „auksinės kartos“ berniukai ir mergaitės tokie patys. Neteisinga būtų šių jaunų žmonių grupę vadinti bendruomene, nes jos nėra, nėra jokių žmogiškų ryšių: draugystės, meilės, prisirišimo, atsidavimo. Yra tik atskiri individai, kurie konkuruoja tarpusavy dėl geresnio kliento, darbo, geriau tinkančio drabužio, net dėl dailesnės vizitinės kortelės pagrindinį veikėją ištinka kone nervinis priepuolis. Jie nežino vieni kitų vardų, o kartais patys apsimeta kitais asmenimis, tai padaryti pavyksta lengvai, nes jie tarsi supanašėja: visi rengiasi tų pačių vardinių ženklų drabužiais, lankosi tose pačiose vietose, jų įpročiai vienodi, nebėra jokio individualumo. Šioje kastoje – visi vienodi.
O visos tos rutinos paįvairinimui – žiaurios scenos, kankinimai, žmogžudystės. Nesileisiu spėlioti, kas iššaukia psichopatišką Patriko Beitmano elgesį: vienodumo jausmas ir noras išsiskirti, išsilieti, ar tiesiog neturėjimas ką veikti.
Dar vienas pastebėjimas. toks elgesys – nebrandumo ženklas, savotiškai vaikiškas elgesys – bandymas nustatyti ribas: ką galiu padaryti, kol mane sugaus? kaip toli galiu nueiti? kas man už tai bus? Kam tai apskritai rūpi?
Visoje knygoje labai dažnai kartojasi viena detalė – valkatos, benamiai. Jie yra visur, kur yra pagrindinis veikėjas, jei ne jie patys tai bent reklaminis plakatas į miuziklą pagal V.Hugo romaną „Vargdieniai“. Gaila, neįžvelgiu, kokia šio simbolio prasmė.
Neįmanoma šios knygos įvertinti patiko/nepatiko. Bet susimąstyti privertė.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis