Sveikutės...
Kad ir nebyliai, bet vis Jus aplankau
nesvetimas dar šitas skausmas, susitaikymas, viltis... tad labai džiaugiuosi už kiekvieną, kuri jau mato šviesą tunelio gale

kitoms linkiu patikėt geresniu rytojumi, jis tikrai Jūsų neaplenks
Tauskute, tiesą merginos rašo - plauk pasroviui... o tada...tikrai rasi geriausią sprendimą

ir netikiu kad esam gyvenimo kalviai-ne tokio gyvenimo norėjome, ne tokio tikėjomės, bet... tiesiog turim išmokt susitvarkyt su likimo mestais įšukiais. o kad esam stiprios-nenuginčijama
Auga trys vyrukai- visiems dabar krizinis laikotarpis

-kam paauglystės bėdos ir nemalonumai, kam penktų metų krizė, o mažiausias nors ir keturių-niekaip nenori užaugti

, turim bėdų ir nemažai...Mažoji

, ji mūsų saulytė...bet principai, ožiai ir atsikalbinėjimai kartais verčia iš padų

darbo namuose tikrai užtenka. bet tai ir yra gyvenimas su cukrum ir karčiaisiais pipirais. mes iš savo namo kiemo matom broliukų kapelius, tad užėjus silpnumo akimirkai pažiūriu ton pusėn, nubraukiu ašarą ir vėl prie ūkio( nes ir gyvuliukų užsiveisėm). o vakarais gan dažnai juos aplankom, tada priklaupiu, mažieji šalimais sutūpia ir auga taip visi šeši, tik du iš jų širdį...............ar norėčiau ką pakeist? tikriausiai ne, nes tada kažkurio iš jų neturėčiau. ir kas pasakys kad mes nestiprios??????