QUOTE(kristinuke @ 2011 05 18, 19:46)
O aš jaučiuosi nenusakomai. Šiandien gavau tris smūgius. Likau gyva, bet nežinau, kaip gyvensiu ryt poryt ir artimiausią savo gyvenimą. Pirmiausia, pajudinau pūlinį darbe, man nepasisekė , kad atsidūriau ne laiku ir ne vietoj (ir apskritai ką aš tam darbe veikiu, galvoju pastaruoju metu kasdien) - ašaros biro kaip pupos. Tiek to, praeis.
Nuvažiavau pas gydytoją, padarė tyrimus ir konstatavo aiškiai - šiuo metu kiaušidės neveiklios. Klimaksas. Vilties vos adatos skylutės dydžio dar galėtų teikti nauji vaistai, bet labai jau kažin. Dar paklausiau nuomonės apie donorinę kiaušialąstę, bandė nuo tokių eksperimentų atkalbėti.
Trečia, ginekologė dar laukiant pas endokrinologą paskambino pranešti dar vieną naujieną - citologinis tyrimas vėl blogas, yra pakitimų ląstelių branduoliuose. Šita naujiena, galima sakyti, nebesujaudino, nes man gal jau ir tas pats.
Žodžiu, endometriozė man jau nelabai baisi, nes, jei dar jus kankins bent po dvidešimt trisdešimt metų, man jau atėjo tas laikas, kada gimdos gleivinė nebeveši ne tik už jos ribų, bet ir pačioje gimdoje. Va, taip va, mergaitės.
Kristiniuke, arba man visai jau stogas vaziuoja arba nezinau...nu visikai atsisakau galvoti, kad jau viskas... tiesiog netikiu. As labai prasau, nedek dar tasko!!! Gal hemaopatija, gal akupunktura, gal kokie naujausi vaistai...Nu nezinau, nu privalo viskas but gerai
QUOTE(kristinuke @ 2011 05 19, 14:58)
Žinot, merginos, galima pasakoti daug teorinių dalykų... išėjimas, atėjimas ir t.t. Kai aš dar buvau įsčiose, netekau tėvo - žuvo. Kai buvau paauglė, netekau sesers, ji buvo keleriais metais jaunesnė, nei aš dabar. Žiūrėdama į jos paliktus tris našlaičius vaikus, matau, koks gyvenimas būna negailestingas, o žmogus, nors ir būdamas arti, nelabai gali ką pakeisti.
Dirbu darbą, kur kasdien kalbu apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus gniuždymą ir kėlimąsi vėl, apie tai, kad kančia turi prasmę, nes išmoko žmogų matyti spalvas, o ne gyvenimo juodumą. Tačiau taip pat kalbu ir apie norą kitą žmogų padaryti laimingą, apie meilę sau, kitam, pasauliui.Ir, deja, apie tai, kad šiame gyvenime nelabai ką galima pakeisti vien išmintimi. Dažnai esame tarsi absurdo teatre... galvoji, kad taip negali būti, deja, yra...