It is a distance to travel- from a woman's mouth to the man's ears ( from "Spartacus")
Nuo moters burnos iki vyro ausu - ilgas kelias....
QUOTE(viilda @ 2011 09 28, 11:54)
Skubėdami prarandam ir išmėtom
Ir nepamatom, skrisdami dvasia,
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį -
Užlieja juodo išgąsčio banga,
Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,
Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Ir nepamatom, skrisdami dvasia,
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį -
Užlieja juodo išgąsčio banga,
Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,
Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Tiesa..
Draugas - tai kažkas, kas pažįsta dainą tavo širdyje ir gali tau ją paniūniuoti, jei tu staiga pamiršti žodžius. (Dona Roberts)
Elkis taip, lyg būtum laimingas, ir tai neabejotinai padarys tave laimingu. (D.Karnegis)
Elkis taip, lyg būtum laimingas, ir tai neabejotinai padarys tave laimingu. (D.Karnegis)
Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame,o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų - ji greit išgaruoja.
Bet ateitis buvo didelė ir neaiški kaip aukšti langų siluetai katedros šone.
Ir man neliko nieko kita,kaip apsimesti visagaliu,nors aš ir buvau bejėgis.
Moteris gali palikti savo vyrą,bet savo apdarų - niekada.
Pavydas prasideda ne vien nuo žmogaus ir nesibaigia juo.Jis prasideda nuo oro,kuriuo kvėpuoja mylimas žmogus, ir nesibaigia niekada.Net ir jam mirus.
(E.M.Remarque)
Ištrauka iš labai gražios knygos,kuri net sugraudino mane:
(Laiškas žmonai nuo vyro prieš pat mirtį) Vadink mane įprastu mano vardu - kalbėki taip nerūpestingai,kaip kalbėdavai visuomet.Nekeisk balso tono,nenutaisyk dirbtinės iškilmingos ar liūdnos veido išraiškos.Juokis,kaip juokdavaisi visuomet iš tų menkučių pokštų,kuriais džiaugdavomės kartu.Žaiski,šypsokis,galvok apie mane.Melskis už mane.
Tegul mano vardas būna tuo įprastu žodžiu,koks buvo visuomet.Tark jį paprastai,tegul nekris ant jo nė menkiausio šešėlio.Gyvenimas tebereiškia tai,ką visuomet reiškė.Jis toks pat,koks visuomet būdavo,absoliučiai nepertraukiamai vientisas.Kas yra ši mirtis,jei ne paprastas atsitiktinumas? Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to,kad nematysi..? Juk būsiu be galo arti,kol lauksiu tavęs čia pat,už kampo.Nesielvartauk.
Bet ateitis buvo didelė ir neaiški kaip aukšti langų siluetai katedros šone.
Ir man neliko nieko kita,kaip apsimesti visagaliu,nors aš ir buvau bejėgis.
Moteris gali palikti savo vyrą,bet savo apdarų - niekada.
Pavydas prasideda ne vien nuo žmogaus ir nesibaigia juo.Jis prasideda nuo oro,kuriuo kvėpuoja mylimas žmogus, ir nesibaigia niekada.Net ir jam mirus.
(E.M.Remarque)
Ištrauka iš labai gražios knygos,kuri net sugraudino mane:
(Laiškas žmonai nuo vyro prieš pat mirtį) Vadink mane įprastu mano vardu - kalbėki taip nerūpestingai,kaip kalbėdavai visuomet.Nekeisk balso tono,nenutaisyk dirbtinės iškilmingos ar liūdnos veido išraiškos.Juokis,kaip juokdavaisi visuomet iš tų menkučių pokštų,kuriais džiaugdavomės kartu.Žaiski,šypsokis,galvok apie mane.Melskis už mane.
Tegul mano vardas būna tuo įprastu žodžiu,koks buvo visuomet.Tark jį paprastai,tegul nekris ant jo nė menkiausio šešėlio.Gyvenimas tebereiškia tai,ką visuomet reiškė.Jis toks pat,koks visuomet būdavo,absoliučiai nepertraukiamai vientisas.Kas yra ši mirtis,jei ne paprastas atsitiktinumas? Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to,kad nematysi..? Juk būsiu be galo arti,kol lauksiu tavęs čia pat,už kampo.Nesielvartauk.
QUOTE(Diana24 @ 2011 10 11, 19:31)
Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to,kad nematysi..? Juk būsiu be galo arti,kol lauksiu tavęs čia pat,už kampo.Nesielvartauk.
[/i]
[/i]
Gražu...
Man patinka lietus. Tada viskas įgauna spalvas:žmonės laksto su spalvotais skėčiais,gėlės pradeda žydėti įvairiomis spalvomis,žolė želia vis skirtingais žaliais atspalviais. Kai lyja,vakarai namie tampa jaukūs. Arbata-šiluma,knyga-atitrūkimas nuo realybės. Kai lyja,gali meluoti. Meluoti,kad tau gera,ir niekas nepamatys tavo ašarų. Gali šokti ir rėkti-niekas tavęs negirdės.Kai lyja,gali slėptis nuo žmonių,įkyrių klausimų. Slepiesi visur:po stogu, laiptinėje, namie.Kai lyja-esi vienišas,nes niekas nesupranta tavo džiaugsmo."Juk tai tik lietus.".ne. Tai atitrūkimas. Neskausmingas atitrūkimas nuo tavęs. Tik tada kai lyja.
Mes visi turime kažką mylimo. Ką laikome stipriai apkabinę savo glėbyje. Arba tiesiog mintyse. Ir mes to niekada neatiduosime... Net jausmo..
Viskas. Nusibodo. Pasiimu virvę, rišu ant šakos ir einu suptis. Seniai norėjau...
Keistas rytas, rytas, kai pabudus galvoje varpu skamba visai netikėtai keistu tapęs žodis: kalba. Pats įprasčiausias. Ir kodėl staiga - keistas. Žodis sukosi, vartėsi, rangėsi, raivėsi ir triukšmingai gaudė, skanavau jį, tarsi šokoladą prie rytinio kavos puoduko darbe, kol prošal skubantis bendradarbis mestelėjo: kalaba. Kalaba kartu su kava šoktelėjo ant rašomojo stalo: atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti ir panašūs niekai, dėkui, nieko tokio. Štai kas, sugaudė antras varpas: didngo "A". Žodyje prarasta raidė ir ne bet kokia, o pirmoji abecelės raidė "A". Raidė, nuo kurios visi prada savo kelią į didyji atradimų pasaulį, kiekvienas savo ir kiekvienas savaip, bet nuo "A". Buvau taip apstulbinta, kad pamiršau patogų standartizuoto mąstymo įrankį. Nuo A iki Z, staiga iššoko kaip pylipukas iš kanapių mielasis standartinis mąstymas. Būtent: nuo A iki Z, netgi toliau - iki Ž, mirktelėjo skeptikas, iki Ž. Žodžiuose, kaip ir kituose socialinio gyvenimo rakanduose turi vyrauti stabdžių - atsvarų sistema. Svarbiausiame žodyje dingus svarbi raidė, kokios dar atsvaros, tegu ž, š ir panašūs šnypštalai siautėja. Sveiki, rytiniai kaimynai, vakariniai - juolab, pamaniau. Kalaba. Balsė A. Balsė, balsas, toliau pynėsi asociacijų grandinė. Į ką panaši išlaisvinta ž? Teisingai: į klūpantį žmogų, į kurį nukreipta ietis, strėlė, ar kitokia dangiška rūstybė. Ž prieš A. A balsė. Dingus A, keičiasi modelis, modeliavimas moderavimas , avimas, mas. Moderuojama kalba.
Ne laba. Kava baigėsi.
Ne laba. Kava baigėsi.
QUOTE(twix'e @ 2011 10 11, 22:08)
Man patinka lietus. Tada viskas įgauna spalvas:žmonės laksto su spalvotais skėčiais,gėlės pradeda žydėti įvairiomis spalvomis,žolė želia vis skirtingais žaliais atspalviais. Kai lyja,vakarai namie tampa jaukūs. Arbata-šiluma,knyga-atitrūkimas nuo realybės. Kai lyja,gali meluoti. Meluoti,kad tau gera,ir niekas nepamatys tavo ašarų. Gali šokti ir rėkti-niekas tavęs negirdės.Kai lyja,gali slėptis nuo žmonių,įkyrių klausimų. Slepiesi visur:po stogu, laiptinėje, namie.Kai lyja-esi vienišas,nes niekas nesupranta tavo džiaugsmo."Juk tai tik lietus.".ne. Tai atitrūkimas. Neskausmingas atitrūkimas nuo tavęs. Tik tada kai lyja.
Labai grazu
Papildyta:
QUOTE(viilda @ 2011 10 11, 22:59)
Mes visi turime kažką mylimo. Ką laikome stipriai apkabinę savo glėbyje. Arba tiesiog mintyse. Ir mes to niekada neatiduosime... Net jausmo..
