QUOTE(Diana24 @ 2011 10 11, 19:31)
Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame,o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų - ji greit išgaruoja.
Bet ateitis buvo didelė ir neaiški kaip aukšti langų siluetai katedros šone.
Ir man neliko nieko kita,kaip apsimesti visagaliu,nors aš ir buvau bejėgis.
Moteris gali palikti savo vyrą,bet savo apdarų - niekada.
Pavydas prasideda ne vien nuo žmogaus ir nesibaigia juo.Jis prasideda nuo oro,kuriuo kvėpuoja mylimas žmogus, ir nesibaigia niekada.Net ir jam mirus.
(E.M.Remarque)
Ištrauka iš labai gražios knygos,kuri net sugraudino mane:
(Laiškas žmonai nuo vyro prieš pat mirtį) Vadink mane įprastu mano vardu - kalbėki taip nerūpestingai,kaip kalbėdavai visuomet.Nekeisk balso tono,nenutaisyk dirbtinės iškilmingos ar liūdnos veido išraiškos.Juokis,kaip juokdavaisi visuomet iš tų menkučių pokštų,kuriais džiaugdavomės kartu.Žaiski,šypsokis,galvok apie mane.Melskis už mane.
Tegul mano vardas būna tuo įprastu žodžiu,koks buvo visuomet.Tark jį paprastai,tegul nekris ant jo nė menkiausio šešėlio.Gyvenimas tebereiškia tai,ką visuomet reiškė.Jis toks pat,koks visuomet būdavo,absoliučiai nepertraukiamai vientisas.Kas yra ši mirtis,jei ne paprastas atsitiktinumas? Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to,kad nematysi..? Juk būsiu be galo arti,kol lauksiu tavęs čia pat,už kampo.Nesielvartauk.
Bet ateitis buvo didelė ir neaiški kaip aukšti langų siluetai katedros šone.
Ir man neliko nieko kita,kaip apsimesti visagaliu,nors aš ir buvau bejėgis.
Moteris gali palikti savo vyrą,bet savo apdarų - niekada.
Pavydas prasideda ne vien nuo žmogaus ir nesibaigia juo.Jis prasideda nuo oro,kuriuo kvėpuoja mylimas žmogus, ir nesibaigia niekada.Net ir jam mirus.
(E.M.Remarque)
Ištrauka iš labai gražios knygos,kuri net sugraudino mane:
(Laiškas žmonai nuo vyro prieš pat mirtį) Vadink mane įprastu mano vardu - kalbėki taip nerūpestingai,kaip kalbėdavai visuomet.Nekeisk balso tono,nenutaisyk dirbtinės iškilmingos ar liūdnos veido išraiškos.Juokis,kaip juokdavaisi visuomet iš tų menkučių pokštų,kuriais džiaugdavomės kartu.Žaiski,šypsokis,galvok apie mane.Melskis už mane.
Tegul mano vardas būna tuo įprastu žodžiu,koks buvo visuomet.Tark jį paprastai,tegul nekris ant jo nė menkiausio šešėlio.Gyvenimas tebereiškia tai,ką visuomet reiškė.Jis toks pat,koks visuomet būdavo,absoliučiai nepertraukiamai vientisas.Kas yra ši mirtis,jei ne paprastas atsitiktinumas? Kodėl turėtum užmiršti mane vien dėl to,kad nematysi..? Juk būsiu be galo arti,kol lauksiu tavęs čia pat,už kampo.Nesielvartauk.
gražu, bet kartu ir graudu
Papildyta:
QUOTE(twix'e @ 2011 10 11, 21:08)
Man patinka lietus. Tada viskas įgauna spalvas:žmonės laksto su spalvotais skėčiais,gėlės pradeda žydėti įvairiomis spalvomis,žolė želia vis skirtingais žaliais atspalviais. Kai lyja,vakarai namie tampa jaukūs. Arbata-šiluma,knyga-atitrūkimas nuo realybės. Kai lyja,gali meluoti. Meluoti,kad tau gera,ir niekas nepamatys tavo ašarų. Gali šokti ir rėkti-niekas tavęs negirdės.Kai lyja,gali slėptis nuo žmonių,įkyrių klausimų. Slepiesi visur:po stogu, laiptinėje, namie.Kai lyja-esi vienišas,nes niekas nesupranta tavo džiaugsmo."Juk tai tik lietus.".ne. Tai atitrūkimas. Neskausmingas atitrūkimas nuo tavęs. Tik tada kai lyja.
Iš kur tokie gražūs žodžiai
