Kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka?

#1
Labas visoms/iems 4u.gif Gal tokia tema jau buvo, bet tikiuosi, kad ne. Šiuo metu mano gyvenime tokia situacija, kad po kelių metų rimtos draugystės palikau vaikiną. Priežastys? Jis man buvo labai geras, mylintis, nors prie žaizdos dėk, bet aš jam taip ir nesugebėjau atsakyti tuo pačiu, be to niekada nejaučiau aistros kaip vyrui, jis buvo labiau geras draugas, nei vaikinas. Mintis jį palikti galvoje sukosi gana ilgai, kol galiausiai sutelkiau jėgas ir palikau. Kadangi jo jausmai man tebėra, nusprendėme nutraukti ryšius, nes bendrauti tikriausiai neišeitų (bandėm šiek tiek). Palikti palikau, lyg ir jau galiu būti rami, bet žiauriai liūdna netekus draugo, dažnai jaučiuosi vieniša, liūdna, nesinori kol kas ir kitų. Ar esate kas jautęsi panašiai, kai palikot, ar trūko to žmogaus, nors kaip antrai pusei jausmų jau nejautėt? smile.gif
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.
Atsakyti
#2
QUOTE(AfricanSun @ 2011 06 05, 21:55)
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.

Jei pati buvot abiejose situacijose, tai kaip jums sunkiau?
Man atrodo, kad abiems sunku. Žmogus juk nėra skuduras, kurį nunešiojai, nusipirkai naują, seną išmetei ir ramu...
O paprastai praeityje lieka ir vis atmintyje iškyla geros ir gražios akimirkos, kai tuo tarpu liūdnų nė neprisimenama...
Atsakyti
#3
Manau viskam reikia laiko. Jus buvote prie jo pripratusi, be to minejote, jog jis jums buvo labai geras draugas ir brangus zmogus, taigi kazka vistiek jam jautete. Laikas viska isgydo mirksiukas.gif Uzsiimkite nauja veikla, iseikite i miesta, prasiblaskykite, nusipirkite ka nors naujo mirksiukas.gif Liudesys praeis.

As asmeniskai manau, kad buti paliktam yra sunkiau. Ypac jei ta zmogu, kuris tave palieka, myli. mastau.gif
Atsakyti
#4
QUOTE(AfricanSun @ 2011 06 05, 21:55)
Labas visoms/iems  4u.gif  Gal tokia tema jau buvo, bet tikiuosi, kad ne. Šiuo metu mano gyvenime tokia situacija, kad po kelių metų rimtos draugystės palikau vaikiną. Priežastys? Jis man buvo labai geras, mylintis, nors prie žaizdos dėk, bet aš jam taip ir nesugebėjau atsakyti tuo pačiu, be to niekada nejaučiau aistros kaip vyrui, jis buvo labiau geras draugas, nei vaikinas. Mintis jį palikti galvoje sukosi gana ilgai, kol galiausiai sutelkiau jėgas ir palikau. Kadangi jo jausmai man tebėra, nusprendėme nutraukti ryšius, nes bendrauti tikriausiai neišeitų (bandėm šiek tiek). Palikti palikau, lyg ir jau galiu būti rami, bet žiauriai liūdna netekus draugo, dažnai jaučiuosi vieniša, liūdna, nesinori kol kas ir kitų. Ar esate kas jautęsi panašiai, kai palikot, ar trūko to žmogaus, nors kaip antrai pusei jausmų jau nejautėt?  smile.gif
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.


O kodel negalite likti TIK draugai,susitikineti,bendrauti,bet ne daugiau...ar jam tai butu per sunku...jei taip,tai truputi veliau,kai galesite bendrauti tik kaip draugai,susitiksite...juk ne tiek daug geru draugu,patikrintu laiko,gali tureti... mirksiukas.gif
Atsakyti
#5
QUOTE(Ilgaplaukė @ 2011 06 05, 22:34)
O kodel negalite likti TIK draugai,susitikineti,bendrauti,bet ne daugiau...ar jam tai butu per sunku...jei taip,tai truputi veliau,kai galesite bendrauti tik kaip draugai,susitiksite...juk ne tiek daug geru draugu,patikrintu laiko,gali  tureti... mirksiukas.gif

Kartais būti draugais, po to kai būta mylimaisiais, gali būt per sunku. Kaskart iš naujo vis gimsta viltis, kaskart ją vis reikia užgniaužti... Tai vargina, sekina, ir galų gale tokia draugystė nebetenka nei prasmės, nei nebesuteikia malonumo...
Atsakyti
#6
QUOTE(Ilgaplaukė @ 2011 06 05, 22:34)
O kodel negalite likti TIK draugai,susitikineti,bendrauti,bet ne daugiau...ar jam tai butu per sunku...jei taip,tai truputi veliau,kai galesite bendrauti tik kaip draugai,susitiksite...juk ne tiek daug geru draugu,patikrintu laiko,gali  tureti... mirksiukas.gif

Abejoju, ar tokie jau geri draugai buvote, kad nesinoi sutikti. cool.gif
Atsakyti
#7
aš pati tokioj situacijoj - tik aš buvau palikta o ne mane paliko.
tas bandymas likti draugais - jis to labai norėjo, ir nors ir aš to norėčiau... suprantu kad negaliu.
man išsivystė didžiulis bėgimo instinktas. nenoriu net pagalvoti apie susitikimą su juo dar kartą, nenoriu pamatyti ir vėl viską iš naujo išgyventi, nenoriu kad žinotų kas mano gyvenime vyksta (juk pats to atsisake palikdamas), noriu visiškai atsiriboti nuo visko kas buvo išgyventa bendrai. tiesiog noriu pabėgti ir pradėti viską nuo balto lapo.
nežinau ką daryti su visais "daiktiniais atsiminimais". tiesiog daug dirbu, daug mokausi, daug bendrauju, pasidariau kažkokia hiperaktyvi kartais - viskas tam kad nebeliktų vietos mintims apie jį galvoje, kad nebebutų jėgų galvoti, kad pamažu tas vaizdinys tik mažėtų ir dingtų tas jausmas. ir liktų tik paprasti gražūs prisiminimai...

ir mes irgi esam-buvom labai artimi draugai. viskas ir prasidėjo nuo draugystės. bet šiuo atveju jeigu jau išsiskyrėm turim galvoti kiekvienas tik apie save o ne apie mus, ir jeigu aš galvoju tik apie save, turiu sekti savo bėgimo nuo jo instinktus. o tokia draugystė būtų daugiau skausmas nei džiaugsmas

na o ar vienam sunku o kitam sunkiau - man rodos negalima pasakyti, gi vistiek esame skirtingi žmonės su skirtinga "sunkumo" riba. bet manu nelengva abiems - juk abu turi jausmus...

Atsakyti
Šį pranešimą redagavo spree: 05 birželio 2011 - 22:59
#8
Manau, kad skaudu palikti, bet paliktam vienareikšmiškai skaudžiau. Juk pats sprendimas palikti kitą jau yra susitaikymas su mintimi gyventi be to žmogaus.

Papildyta:
QUOTE(AfricanSun @ 2011 06 05, 21:55)
Palikti palikau, lyg ir jau galiu būti rami, bet žiauriai liūdna netekus draugo, dažnai jaučiuosi vieniša, liūdna, nesinori kol kas ir kitų. Ar esate kas jautęsi panašiai, kai palikot, ar trūko to žmogaus, nors kaip antrai pusei jausmų jau nejautėt?  smile.gif
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.


Buvo man taip. O palikusi dar ir į kitą šalį išvažiavau. Buvo ir tokių akimirkų, kai gailėjausi palikusi, tačiau logiškai suprasdavau, kad tęsti tokius santykius būtų buvę dar sunkiau nei juos nutraukti. Juk kam tęsti tai, kas neturi ateities? O jaučiausi, žinoma, nekaip, ir liūdna buvo, ir vieniša jaučiausi be EX (visgi pripratimas). Tikrai man jo trūko. Kartais norėdavau tiesiog imti ir nusiųsti SMS ar parašyti el. paštu, bet susilaikydavau (laimei). Ilgainiui šita būsena išnyko, sutikau dabartinį SB ir dabar esu laiminga.

Žinok, natūralu, kad dabar nesinori kitų taip iškart. Ir neturi norėtis. O liūdesys praeis, tereikia tik trupučio kantrybės išlaukti, įprasti prie truputį kitokio gyvenimo būdo, tada nebekankins taip ir vienatvė. Laikykis 4u.gif
Atsakyti
#9
QUOTE(Ilgaplaukė @ 2011 06 05, 21:34)
O kodel negalite likti TIK draugai,susitikineti,bendrauti,bet ne daugiau...ar jam tai butu per sunku...jei taip,tai truputi veliau,kai galesite bendrauti tik kaip draugai,susitiksite...juk ne tiek daug geru draugu,patikrintu laiko,gali  tureti... mirksiukas.gif

Jis negali, nusprendė į mano pusę visai nebežiūrėti, sakė, kad per sunku, nes patinku ne kaip draugė, o kaip panelė. Aš taip pat atsiribojau. Labai norėčiau, jog kada nors liktume draugais.
Papildyta:
QUOTE(spree @ 2011 06 05, 22:56)
aš pati tokioj situacijoj - tik aš buvau palikta o ne mane paliko.
tas bandymas likti draugais - jis to labai norėjo, ir nors ir aš to norėčiau... suprantu kad negaliu.
man išsivystė didžiulis bėgimo instinktas. nenoriu net pagalvoti apie susitikimą su juo dar kartą, nenoriu pamatyti ir vėl viską iš naujo išgyventi, nenoriu kad žinotų kas mano gyvenime vyksta (juk pats to atsisake palikdamas), noriu visiškai atsiriboti nuo visko kas buvo išgyventa bendrai. tiesiog noriu pabėgti ir pradėti viską nuo balto lapo.
nežinau ką daryti su visais "daiktiniais atsiminimais". tiesiog daug dirbu, daug mokausi, daug bendrauju, pasidariau kažkokia hiperaktyvi kartais - viskas tam kad nebeliktų vietos mintims apie jį galvoje, kad nebebutų jėgų galvoti, kad pamažu tas vaizdinys tik mažėtų ir dingtų tas jausmas. ir liktų tik paprasti gražūs prisiminimai...

ir mes irgi esam-buvom labai artimi draugai. viskas ir prasidėjo nuo draugystės. bet šiuo atveju jeigu jau išsiskyrėm turim galvoti kiekvienas tik apie save o ne apie mus, ir jeigu aš galvoju tik apie save, turiu sekti savo bėgimo nuo jo instinktus. o tokia draugystė būtų daugiau skausmas nei džiaugsmas

na o ar vienam sunku o kitam sunkiau - man rodos negalima pasakyti, gi vistiek esame skirtingi žmonės su skirtinga "sunkumo" riba. bet manu nelengva abiems - juk abu turi jausmus...

Esu buvusi Jūsų situacijoje prieš keturis metus smile.gif Lygiai taip pat nuo visko atsiribojau, labai daug ko atsisakiau ir pradėjau nuo nulio. O dabar su tuo ex, kuris mane paliko, esame geri pažįstami ir susitikę labai šiltai pabendraujam smile.gif Dabar net keista, kad tada TIEK kentėjau, atrodė didesnio skausmo pasauly nėra, bet supratau, kad laikas gydo. To paties ir savo buvusiam berniukui linkiu...kad pagytų ir atsigautų.
Papildyta:
Ačiū, Elegantiškai sninga, tikiuosi ir aš sutiksiu naują tikrą meilę kažkada 4u.gif
Atsakyti
#10
Kai palieki, dažniausiai tai darai apgalvotai ir jau esi susitaikęs su būsimu išsiskyrimu. Kai palieka tave, viskas užgriūna netikėtai ir nori-nenori turi, privalai su viskuo susitaikyt ir gyventi toliau. Kaip sunkiau? Nežinau, gal ir nuo žmogaus priklauso, ar šis linkęs labiau savo laimės žiūrėti ("jei ne aš pats, tai kas kitas?"), ar jaučiasi atsakingas už kitus ("tai aš jį skaudinu"), dėl to ir būna sunkiau ar lengviau palikti ir kokiu atveju labiau skauda.
Esu buvusi palikta vaikinų, esu palikusi. Skaudėjo abiem atvejais, bet tikriausiai dėl to, kad suprasdavau esant santykių pabaigą, o ne dėl to, kas ką paliko. Tiesa, kai pats palieki, ir jeigu darai gerai apgalvotą sprendimą, greičiausiai niekada nebesidairai atgal ir nekvaršini sau galvos "kaip būtų, jei būtų...".
Atsakyti
#11
as irgi turiu problema, noriu palikti vaikina, bet negaliu.
visa beda ta, kad su juo gyvenu uzsienyje, nors dirbu, viena pati nesugebeciau saves islaikyti. seimos cia neturiu, draugai patys nuomojasi arba pas gimines gyvena, pas juos kraustytis negaliu. kitas dalykas mama man sake nevaziuoti uzsienin, bet ka as jauna klausysiu. jeigu tureciau pakankamai pinigu iskart ji paalikciau. dabar kasdien turiu vaidinti kad man gerai su juo. is pradziu nenorejau rodyti jam savo blogu emociju, dabar stengiuosi vaidinti, nors man is tiesu nerupi jis nei jo problemos.
kartais sapnuoju kad jis isnyksta is mano gyvenimo, tada bunu tokia laiminga.
draugystes pradzia buvo labai grazi, apsigyvenus kartu viskas pablogejo.
gal pavyks po keleriu metu palikti.

dziaugiuosi uz tas, kurios turi finansines galimybes islaikyti save be vyro pagalbos.
Papildyta:
QUOTE(Gunes @ 2011 06 14, 16:15)
as irgi turiu problema, noriu palikti vaikina, bet negaliu.
visa beda ta, kad su juo gyvenu uzsienyje, nors dirbu, viena pati nesugebeciau saves islaikyti. seimos cia neturiu, draugai patys nuomojasi arba pas gimines gyvena, pas juos kraustytis negaliu. kitas dalykas mama man sake nevaziuoti uzsienin, bet ka as jauna klausysiu. jeigu tureciau pakankamai pinigu iskart ji paalikciau. dabar kasdien turiu vaidinti kad man gerai su juo. is pradziu nenorejau rodyti jam savo blogu emociju, dabar stengiuosi vaidinti, nors man is tiesu nerupi jis nei jo problemos.
kartais sapnuoju kad jis isnyksta is mano gyvenimo, tada bunu tokia laiminga.
draugystes pradzia buvo labai grazi, apsigyvenus kartu viskas pablogejo.
gal pavyks po keleriu metu palikti.

dziaugiuosi uz tas, kurios turi finansines galimybes islaikyti save be vyro pagalbos.



tik va labai gaila savo jaunystes metu. verysad.gif
Atsakyti
#12
QUOTE(Gunes @ 2011 06 14, 17:18)
as irgi turiu problema, noriu palikti vaikina, bet negaliu.
<...>
gal pavyks po keleriu metu palikti.

dziaugiuosi uz tas, kurios turi finansines galimybes islaikyti save be vyro pagalbos.
Papildyta:
tik va labai gaila savo jaunystes metu.  verysad.gif


doh.gif Ieškok papildomo ar geriau apmokamo darbo, pigesnio būsto ar su kuo kartu nuomotis ar bent laikinai prisiglaust - žodžiu, daryk bent jau ką nors. Bet ne, geriau nedaryt nieko ir skųstis? O metų tai tikrai gaila, įsivaizduok, kiek dar jų nuplauks, kol su juo gyvensi ir vaidinsi.
Atsakyti