QUOTE(Elegantiškai sninga @ 2011 06 15, 21:56)
QUOTE(AfricanSun @ 2011 06 05, 21:55)
Labas visoms/iems
...
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.
...
Ir kam sunkiau: paliktam ar tam, kuris palieka? Pati esu buvusi abiejose situacijose.
jeigu jūs palikot visiškai įsitikinus kad jausmų jam kaip vaikinui nėra, tuomet ir tas skausmas po išsiskyrimo yra tik tiek, kad "kažkas buvo o dabar nebėra". Ir tas vadinamas skausmas dings netrukus, kai priprasi gyvent savarankiškai, ypač jeigu draugavot ilgai ir visur eidavot visada kartu. Tiesiog aš laikau tai, kad buvo įpročiai susiformavę, o dabar staiga viskas pasikeitė ir kaip tuos įpročius perugdyti. Nežinau ar aiškiai išdėsčiau mintį
o tokioj situacijoj aišku sunkiau jam, jeigu jis mylėjo, o ne tiesiog buvo prisirišęs.O kalbant apskritai, viskas priklauso nuo situacijos. Dažniau galbūt sakyčiau yra sunkiau paliktajam, bet vėlgi, žiūrint dėl ko paliktas: ar dėl to kad pats nuėjo kairėn ir dešinėn, ar dėl to kad tas kuris paliko iš savo pusės nusprendė nutraukt ryšius
Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kuriam sunkiau. Priklauso ir nuo žmogaus ir nuo situacijos.
Vieni lengviau išgyvena skausmą, kiti su juo ilgai nesugeba susigyventi. O ir nuo skyrybų priklauso. Jeigu palieka dėl to, kad nebemyli - paliktajam tikriausiai sunkiau, bet jeigu palieka dėl to, kad antroji pusė buvo neištikima - tuomet paliekančiajam dar ir dviguba kančia - negana to, kad širdis plėšosi, nes jautiesi įskaudintas ir išduotas, bet dar ir reikia leisti pačiam sau susivokti, kad to, ką myli, nebebus šalia.
Vieni lengviau išgyvena skausmą, kiti su juo ilgai nesugeba susigyventi. O ir nuo skyrybų priklauso. Jeigu palieka dėl to, kad nebemyli - paliktajam tikriausiai sunkiau, bet jeigu palieka dėl to, kad antroji pusė buvo neištikima - tuomet paliekančiajam dar ir dviguba kančia - negana to, kad širdis plėšosi, nes jautiesi įskaudintas ir išduotas, bet dar ir reikia leisti pačiam sau susivokti, kad to, ką myli, nebebus šalia.
Manau, kad sunku abiems. Teko pabūti ir vienoje, ir kitoje situacijoje. pati gal lengviau išgyvenau, kai mane paliko, o gal tik man pačiai taip atrodo...
Nusprendžiau palikti savo pirmąją meilę po dviejų metų draugystės...skyrybos truko pusę metų, nes vis gaila jo pasidarydavo, galbūt ir pripratimas prie žmogaus darė savo, tad vis skyrėmės ir taikėmės, kol nebeištvėriau. visas tas gumos tempimas man buvo per sunkus: kentėjo mokslai, sveikata, pagalvė (nuo nesibaigiančių ašarų)
tie pusė metų ir dar keli mėnesiai po to buvo kažkas baisaus. buvo liūdna be žmogaus, su kuriuo kažkada svajojau turėti šeimą, buvo keista, kad niekas nebeateina į svečius ir buvo baisi gėda, kad palikau jį prieš pat universiteto baigimą...
Guodžiausi vienam draugui ir prisiguodžiau
tapom pora... o po kelių mėnesių beveik tokiais pat žodžiais išsiskyrė jis su manim 
buvo pykčio, buvo liūdesio, bet... kažkaip man buvo lengviau, kad skauda man, o ne kažkam kitam per mane 
na, bet ir jausmų labai tikrų nebuvo...
Dabar esu su žmogum, kurio nei už ką nenorėčiau paleisti tikiuosi, ir neteks
Nusprendžiau palikti savo pirmąją meilę po dviejų metų draugystės...skyrybos truko pusę metų, nes vis gaila jo pasidarydavo, galbūt ir pripratimas prie žmogaus darė savo, tad vis skyrėmės ir taikėmės, kol nebeištvėriau. visas tas gumos tempimas man buvo per sunkus: kentėjo mokslai, sveikata, pagalvė (nuo nesibaigiančių ašarų)
tie pusė metų ir dar keli mėnesiai po to buvo kažkas baisaus. buvo liūdna be žmogaus, su kuriuo kažkada svajojau turėti šeimą, buvo keista, kad niekas nebeateina į svečius ir buvo baisi gėda, kad palikau jį prieš pat universiteto baigimą...Guodžiausi vienam draugui ir prisiguodžiau
tapom pora... o po kelių mėnesių beveik tokiais pat žodžiais išsiskyrė jis su manim buvo pykčio, buvo liūdesio, bet... kažkaip man buvo lengviau, kad skauda man, o ne kažkam kitam per mane na, bet ir jausmų labai tikrų nebuvo... Dabar esu su žmogum, kurio nei už ką nenorėčiau paleisti
tikiuosi, ir neteks
Manau, kad konkretaus atsakymo nėa. Ne visada paliekame antrąją pusę, nes nebenorime būti kartu. Būna kartais taip, kad myli, bet turi palikti.
Bet visgi manau, kad sunkiau yra tam, kūrį palieka - juk jis to nesitki, jam tai būna netikėtas smūgis .
Bet visgi manau, kad sunkiau yra tam, kūrį palieka - juk jis to nesitki, jam tai būna netikėtas smūgis .
Pirmaji savo vaikina buvo sunku palikti. Meiles nebebuvo, bet... kazkaip vis... Tesessi kazkoks tampymasisi pusmeti, kol viena diena isimylejau iki ausu ir saltais nervais pasakiau, kad jau viskas. Po to buvom pora kartu susitike pasneketi, bet emociju jo atzvilgiu pas mane buvo nulis. Davares mane buvo iki tokio lygio, kad net gaila jo nebebuvo.
O dabar skiriuosi su vyru jo iniciatyva, nes jis pamilo kita. Sunku, tikrai sunkiau, nes be kita ko dar turime maza vaika. Tikiuosi kazkaip isgyventi... Nes sudetinga, sunku, skaudu...
O dabar skiriuosi su vyru jo iniciatyva, nes jis pamilo kita. Sunku, tikrai sunkiau, nes be kita ko dar turime maza vaika. Tikiuosi kazkaip isgyventi... Nes sudetinga, sunku, skaudu...
Dazniausiai sunku abiems... 
sunku abiems. Bet paliktam sunkiau. Tas kuris palieka žino dėl ko, arba jau turi dėl ko
QUOTE(Vitulka @ 2011 08 03, 20:30)
sunku abiems. Bet paliktam sunkiau. Tas kuris palieka žino dėl ko, arba jau turi dėl ko
Žinoma tam, kurį palieka. Čia ar taip, ar taip- logiška. Tam, kurį palieka, krenta didžiausias skausmas, neviltis. O tas, kuris pats palieka turbūt turi kitą, tai jis kaip sakant ir būna toks "nieko nepraradęs". 
QUOTE(ereeka @ 2011 08 03, 15:21)
Dar dažniau - nesunku niekam. Natūrali pabaiga ir tiek.
Buvau ir palikta, ir ta, kuri paliko. Man asmeniškai skaudžiau buvo tas atvejis, kai palikau aš.. Kai paliko mane- paskaudėjo gal savaitę ir praėjo (su tuo vaikinu draugavau tik 3 mėnesius- manau, tai labai daug ką nulėmė). Aš pati palikau vaikiną, su kuriuo išdraugavau pustrečių metų. Pusantrų metų niekaip negalėjau jo pamiršti, dar ir dabar prisimenu. Vis norėjau susirasti, grįžti, bet jis pats manęs vengė. Man tai buvo dar skaudžiau. Čia paauglystės klaida, pirmoji meilė...
Beje, sakyčiau, labai daug kas priklauso ne tik nuo laiko, kurį išdraugaujat, bet ir santykių tvirtumo. Gal tu gali draugauti 5 metus ir nemylėti vyro, o jį palikus jausti tik palengvėjimą širdy, bet galbūt tu gali draugauti 5 mėnesius, tau gali susisukti galva, tu gali mesti savo draugą ir dėl to graužtis visą gyvenimą.. Tai labai individualu kiekviena situacija
Beje, sakyčiau, labai daug kas priklauso ne tik nuo laiko, kurį išdraugaujat, bet ir santykių tvirtumo. Gal tu gali draugauti 5 metus ir nemylėti vyro, o jį palikus jausti tik palengvėjimą širdy, bet galbūt tu gali draugauti 5 mėnesius, tau gali susisukti galva, tu gali mesti savo draugą ir dėl to graužtis visą gyvenimą.. Tai labai individualu
kiekviena situacija
