Sveikos, amarilių augintojos. Jungiuosi į jūsų būrį. Papasakosiu kaip aš auginu šias gėlytes. Pirmąjį svogūnėlį paprasto raudono gavau dar būdama visai vaikas, tokią veislę dar tebeturiu, vadinasi, mane ji lydi apie 30 metų. Dabar jau žinoma, atsivėrus galimybėms, esu ir iš Olandijos prisiuntusi, ir mūsų parduotuvėse prisipirkusi. Ir savą auginimo "technologiją" atidirbusi

.
Tikslai buvo du - gausus žydėjimas, kuo mažiau ant akių "salotų" lapų.
Tai aš darau taip: vasarai, maždaug nuo balandžio vidurio ar jau pradžios, jei šilta, svogūnus sodinu į šiltnamį, šalia būsimų pomidorų daigų. Jei vėsoka - dengiu agroplėvele. Visą vasarą jie ten gyvena, sėkmingai auga, dažniausiai rugpjūtį žydi (ne visi, bet maždaug trečdalis). Gauna tas pačias trąšas, kuriomis tręšiami pomidorai. Rugsėjo antroje pusėje uždengiu agroplėvele ir nustoju laistyti. Pomidorai paprastai per tą laiką nušąla ir būna nurauti. O amariliai džiovinasi žemėje kartais net iki Vėlinių ar stipresnių šalnų. Tada iškasu, nupurtau žemes, su visais lapų likučiais dedu į popierinę dėžę. Dar kokias pora-trejetą savaičių palieku nešildomoje patalpoje, žiūriu, tik, kad minusinė temperatūra nepagautų. Tada nuvalau nuo jų lapų likučius ir laikau dėžutėje, kol žiedynstiebiai pradeda kišti nosis, o jas kiša kaip kuri veislė - vieni anksčiau, kiti - vėliau, nors tiesa, būna metų, kai beveik visi kartu. Sodinu po kelis, 3-5 į apvalų nemažą vazoną, vieną šalia kito. Jei žemės - kompostas - nebetręšiu, jeigu durpės - užpilu žydinčių gėlių trąšų. Žydi nuo Kalėdų iki kovo, 30+ svogūnų, dauguma po pora žiedynstiebių. Užtenka to kiekio sočiai, kad visą tą laikotarpį būtų "kas nors" žydinčio. Pražydusius dažnai skinu - taip jau sutampa, kad tuo metu man vis reikia dovanojimui žiedų. Kol gėliapuodyje yra žiedų, "salotos" ne taip ir trukdo. Kai žiedų nebelieka, nebe daug laiko būna likę iki iškomandiravimo į šiltnamį. Pakenčia "palaukimą" ir ne ant palangės. Todėl nužydėjusius, bet lapuotus palieku ne itin šviesiai (kokius pora metrų nuo lango), dalis lapų tiesa nugelsta, bet galvos dėl to nesuku. Vasarą užaugina naujus.
Paskaičiau pirmąją žinutę apie siūlomą amarilių auginimą, radau atsakymą į savo klausimą - kodėl pas mane niekada nebūna "vaikučių". Nes niekada nebūna "vienoje vietoje". Iš tiesų, gal ir gerai. Pamenu, kaip širdį skauda juos mesti į kompostą. O auginti kelis metus iki žydėjimo - gaila vietos.