Neištikimybė: nuodėmė ar laimė?

Jei neistikimybe epizodiska, jei tai neitakoja seimos bendro laisvalaikio, jei vyras ir moteris sugeba gerbti vienas kito sprendima gyventi 'prasiblaskant" uz seimos ribu, jei sugeba atskirti pareiga, tikrus jausmus ir seksa, - kodel gi ne. Bet jei moteris blaskosi nerime laukdama uztrukusio vyro, jauciasi pazeminta, apleista, nuvertinta - nieko gero nebus. Cia reikalinga begaline ismintis, savitvarda ir 'teisingas" poziuris i neistikimybe. Kas kita - kai vyras ar moteris pamilsta ta treciaji, uzplusta jausmai ir tt. Tuomet gyvenimas kartu nebetenka prasmes, tampa kancia. O tokios vienkartines neistikimybes manau isvengia labai reta seima. Daznai moteriai tai ypatingai skaudu, nes juk kiekviena nori jaustis graziausia ir paciausia....svarbu nepriimti tos neistikimybes fakto kaip kazkokio irodymo, kad esi prastesne ar maziau patraukli. Ta kita yra tiesiog NAUJA. Ir tai dazniausia visi jos privalumai . Del to tikrai neverta draskyt seimos, griauti vaiku ir savo laimes

tai ir nuodeme ir kartu laime,bet ne visi tai supranta.

o gal supranta, tik del laimes pasirenge pasiduoti nuodemei?

Nuodemes kvapas svaigina .Ir neiko cia nepakeisi

Tai kad ne, ne nuodėmės kvapas svaigina, o atvirkščiai- laimės, ir taip stipriai, kad net dėl to puolama į nuodėmes.

Neistikimybe - laime nuodemeje... Tik labai laikina...

As nuodeminga, bet laiminga

Cia kazkas gerai parase, kad "ta kita yra tiesiog NAUJA, ir dazniausia tai tik toks tos kitos privalumas..." Ir laikina tol, kol neatsiranda jausmai. Mano seimos atveju buvo is pradziu flirtas, del kurio su vyru pasisnekejom atvirai ir as elgiausi ismintingai ir kantriai. Taciau tarpusavio santykiai, kuriuos puoselejau tik as ir, aisku, nesekmingai, nebuvo sklandus ir tokie malonus, kaip kad santykiai darbe su ta kita, be to, perpus jaunesne uz mano vyra. Jis bendraudavo su ja maziausiai 8val. per diena kasdien, o su manim budavo pavarges arba vaziuodavo sportuoti... As pasineriau i darba, naminius rupescius, nes jauciau, jog arteja kazkas baisaus, bet pries ta gresminga atslenkanti atsitikima negalejau nuleisti ranku vien todel, jog jauciau, kad kazkokia katastrofa arteja. Baiminausi, kad isimylesiu kazka taip, kad kojas pakirs... O kas tada..? Bet nutiko visai priesingai, isimylejo mano vyras. Apie tai apsisnekejus, as supratau, kad musu seimos gyvavimui atejo liepto galas. Tiesiog nebemaciau reikalo testi toliau kankinancius santykius. O ir pati nenorejau buti zaisliukas, kuriuo galima manipuliuoti. As anaiptol nepraradau savivertes, bet praradau pasitikejima vyru, galima sakyti, vyrais.
Todel is savo varpines as tvirtinu, kad neistikimybe musu atveju anaiptol neissaugojo ir tikrai nesustiprino seimos. Priesingai - ja sugriove.
Musu vaikai dabar gyvena kartu su manim, reguliariai lankosi pas teti, bet as labai gerai zinau, kaip skaudu jiems, kad mes nebe kartu. Ypac vyresniajam, kuris jau si ta supranta. Ir man taip pat labai skaudu, kad negaliu nieko pakeisti.

Ar nebus taip, kad pagalvojes apie seima parleks atgailaudamas atgal? Toks isimylejimas greit praeina, o cia vis delto vaikai ir zmona, kuria irgi mylejo...

"mylėjo"tai vat, kad būtasis kartinis laikas
Tai net jei ir parlėktų- koks čia gyvenimas su tokiu žmogumi? Bijok kiekvieną dieną, kad neužsibzikintų ir vėl kokios nesusirastų...jau geriau vienai
Papildyta:

Aš čia labai rimtai klausiu- o kaip išlaikyti tokius santykius kaip pirmaisiais metais? Iš ko pasimokyti reikėtų? Ar čia vidinės kultūros stygius, jei ima šūkauti vienas ant kito, vadintis gyvūnų vardais ir t.t.?
Juk bendravimas pasikeičia abiejų asmenų ne tik vyro ar tik moters. O kaip su fiziologija? Jei žmogui ta pati tarkim ėmė ir atsibodo, nors ir kažkokie jausmai dar likę?

Aš manau visų pirma reikia daug kalbėtis, ir mokėti išklausyti kitą žmogų, o tada nepulti visko žiūrėti tik iš savo prizmės, smerkti kito, kad jis tai neteisus, kad jo norai nenormalūs, kad jis toks ar kitoks, reikia permąstyti kodėl jis taip jaučiasi, kas negerai. Juk žmogus visada pasako tiesiogiai ar netiesiogiai/ parodo kad jam yra negerai. Juk mes ateiname į šeimas visiškai skirtingi viskuo, todėl ir reikia derintis vienam prie kito.
Kitas manau svarbus dalykas, kad nereikia pamiršti kad šeimoje esama ne tik tėčiu ir mama, bet ir vyru ir moterimi. Todėl bent porą kartų per mėnesį manau reikėtų surasti laiko sau dviese, palepinti vienam kitą, pasimėgauti buvimu dviese.

Ir vėl grįžtu į šį forumą, su tomis pačiomis mintimis.

Nors buvo prisiekta, kad myli, kad neina į kairę, kad išeis pas kitą tik gražiai išsiskyręs, nuojauta neapleidžia. Ryt einu tirtis pas ginę, nes įtariu esant lpl. Vienintelis partneris - mano vyras. Ir jo ilgi vakarai darbe, kad net pamiršta paskambinti, įspėti.

Tokios ir tokelės iš tų tuščių pažadų pažadėlių, juolab, kad yra ilga neištikimybių istorija iki mūsų santuokos, apie kurią sužinojau tik visai neseniai.

Santuoka buvo iš meilės/reikalo. Blogiausia, jog myli žmogų, tiek jam atiduodi ir bus taip skaudu, jei testų rezultatai bus teigiami.

Apsimesti, kad nieko nėra, dėl vaiko? Įsižeisti ir pamesti, kad išsaugotum orumą? Maldauti ant kelių, nes myli? Pačiai nueiti į kairę, nes taip bus atstatyta pasaulio tvarka?

Bet nė vienas iš variantų man netinka. Aš myliu jį, savo vaiko tėvą, nes buvo ir nuostabių, mielų momentų, ir šiaip jis nėra koks iš prigimties blogas. Bet ir nenoriu paminti savo savigarbos, savo pačios pasitikėjimo savimi, kuriuos taip sunkiai išsiugdžiau.

Pats neištikimybės faktas man būtų be galo skaudus, nes aš esu ta, kuri prašo intymumo, kuri stengiasi, klijuoja, kuri paįvairina artumo valandėles, ir t.t. Bet kiek galima pasitikėti tokiu žmogumi, kuris meluoja apie savo lytinę praeitį? Kuris buvo tik vienąkart išdavęs, paskui, pasirodo, visas, išskyrus mane, išdavęs, o dabar dar betrūko, kad man nustatytų TIK lytiniu keliu plintančią infekciją.

Visi sako, jog geresnės už mane jis neras. Bet kas man iš to? Kaip man elgtis? Kaip reaguoti? NEduoda ramybės gyventi tai, jog nepasitikiu juo. Paradoksalu: negaliu pasitikėti, svyruoju, bet myliu. Noriu mylėti, bet logika skelbia aliarmą.