QUOTE(Sahrazad @ 2012 04 20, 10:19)
Aš čia labai rimtai klausiu- o kaip išlaikyti tokius santykius kaip pirmaisiais metais?
Iš ko pasimokyti reikėtų? Ar čia vidinės kultūros stygius, jei ima šūkauti vienas ant kito, vadintis gyvūnų vardais ir t.t.?
Juk bendravimas pasikeičia abiejų asmenų ne tik vyro ar tik moters. O kaip su fiziologija? Jei žmogui ta pati tarkim ėmė ir atsibodo, nors ir kažkokie jausmai dar likę?
tokio recepto nėra ir nebus. yra tik du suaugę žmonės ir vaiaki arba du suaugę žmonės ir tik nuo jų priklauso, kartu ar atskirai. vienas lauke ne karys. ir tai ne vidinės kultūros stygius, tai susigyvenimas su kitu, kai nebūtina prieš kitą seiliotis kaip pirmais metais, kad būti kartu kaip tai atrodo rožinėm spalvom meilė spradžioje. labai dažnai moterys gyvena tokiose auktose iliuzijose, kad vyrai to, kas benutiktų nesupranta ir nesupras. o jausmai yra , tik su laiku jie keičiasi ir jei tai normaliai abu suvoks, tai net žinojimas, akd turi vyrą ar žmoną teiks malonumą, nes tai jausmas, jausmas, kad šalia yra kitas žmogus nekeliant jam neįmanomų tikslų. tai nėra marionetė, kad ir kaip, mes moterys, to norėtume.
QUOTE(Astuliukas @ 2012 04 20, 11:58)
Aš manau visų pirma reikia daug kalbėtis, ir mokėti išklausyti kitą žmogų, o tada nepulti visko žiūrėti tik iš savo prizmės, smerkti kito, kad jis tai neteisus, kad jo norai nenormalūs, kad jis toks ar kitoks, reikia permąstyti kodėl jis taip jaučiasi, kas negerai. Juk žmogus visada pasako tiesiogiai ar netiesiogiai/ parodo kad jam yra negerai. Juk mes ateiname į šeimas visiškai skirtingi viskuo, todėl ir reikia derintis vienam prie kito.
Kitas
manau svarbus dalykas, kad nereikia pamiršti kad šeimoje esama ne tik tėčiu ir mama, bet ir vyru ir moterimi. Todėl bent porą kartų per mėnesį manau reikėtų surasti laiko sau dviese, palepinti vienam kitą, pasimėgauti buvimu dviese.
tai šeimos neišaugos, jei manysit viena. kai tai mano abu žmonės šeimoje, tada taip, galimybė didesnė. o priversti kitą manyti taip, kaip manot jūs, yra labai sunku. vyrai ir moterys skirtingi ir jie niekada nemanys visą laiką vienodai. o dažnas moters kalbėjimas dažną vyrą išvarys iš proto.
reguliarus du kartus per mėnesį palepinima svienas kito ir atitrūkimas nuo vaikų šeimos taip pat neišaugos, nes ilgainiui liksit vyrą lepinti tik jūs, kadangi ka smėnesis po kelis ir taip visą laiką retas oi reta svyras lepins savo žmoną. tada prasidės nesutarimai, nes moteris , jos akimis, stengsis dėl šeimos daugiau nei vyras: organizuos, kur palikti vaikus, kur pabūti dviese, ką nuveikti, kaip pasimėgauti ir taip toliau.
QUOTE(Maryzė @ 2012 04 24, 16:50)
Ir vėl grįžtu į šį forumą, su tomis pačiomis mintimis.
Nors buvo prisiekta, kad myli, kad neina į kairę, kad išeis pas kitą tik gražiai išsiskyręs, nuojauta neapleidžia. Ryt einu tirtis pas ginę, nes įtariu esant lpl. Vienintelis partneris - mano vyras. Ir jo ilgi vakarai darbe, kad net pamiršta paskambinti, įspėti.
Tokios ir tokelės iš tų tuščių pažadų pažadėlių, juolab, kad yra ilga neištikimybių istorija iki mūsų santuokos, apie kurią sužinojau tik visai neseniai.
Santuoka buvo iš meilės/reikalo. Blogiausia, jog myli žmogų, tiek jam atiduodi ir bus taip skaudu, jei testų rezultatai bus teigiami.
Apsimesti, kad nieko nėra, dėl vaiko? Įsižeisti ir pamesti, kad išsaugotum orumą? Maldauti ant kelių, nes myli? Pačiai nueiti į kairę, nes taip bus atstatyta pasaulio tvarka?
Bet nė vienas iš variantų man netinka. Aš myliu jį, savo vaiko tėvą, nes buvo ir nuostabių, mielų momentų, ir šiaip jis nėra koks iš prigimties blogas. Bet ir nenoriu paminti savo savigarbos, savo pačios pasitikėjimo savimi, kuriuos taip sunkiai išsiugdžiau.
Pats neištikimybės faktas man būtų be galo skaudus, nes aš esu ta, kuri prašo intymumo, kuri stengiasi, klijuoja, kuri paįvairina artumo valandėles, ir t.t. Bet kiek galima pasitikėti tokiu žmogumi, kuris meluoja apie savo lytinę praeitį? Kuris buvo tik vienąkart išdavęs, paskui, pasirodo, visas, išskyrus mane, išdavęs, o dabar dar betrūko, kad man nustatytų TIK lytiniu keliu plintančią infekciją.
Visi sako, jog geresnės už mane jis neras. Bet kas man iš to? Kaip man elgtis? Kaip reaguoti? NEduoda ramybės gyventi tai, jog nepasitikiu juo. Paradoksalu: negaliu pasitikėti, svyruoju, bet myliu. Noriu mylėti, bet logika skelbia aliarmą.
balionėlis, jei pasitvirtino infekcija
. dabar skaudu, dabar daug dvejonių, bet laikas taip viską sustyguoja, kad tai kas dabar pasaulio pabaiga, po kiek laiko atrodys juokai. nebijokit išlaukti ir išgyventi, kartu ar atskirai. jei ištisas nerimas ir kankinimasis, tai nebus išeitis santykius išlaikyti ir juos sutvirtinti. ilgainiui ir jam pabos jūsų nerimas, tada negi ir vėl jis bus kaltas? nei jam , nei jum nereikalinga auka ar kančia.
ką reiškia myliu? ar tikrai mylit tiek, kad kentėt? ar kas tą jūsų kančią įvertins? kad sunku, kad kankinatės, tai žmoniška, taip būna, taip nutinka ir be to negalima santykiuose apsieiti, bet kiek mūsų kančia jū poelgių verta? gal geriau kiek paanalizuoti tai vienai. gal atrasti save kitur?
aš dažnai save auklėju, nejau mano gražiausi metai reikalingi tik mokintis kentėti? nejau tai mano gyvenimo tikslas, kentėti savo susigalvotoj kančioj? kam ji reikalinga? nejau aš tik tiek moku, tiek verta ir tik tiek galiu? atradau save kitose srityse ir šeima susitvarkė, gyvenam, mylim, pasitikim, laukiam vienas kito, gyvenam iš naujo. įkalindama save savo susigalvotoj kančioj, įkalinau ir jį. galėjo rinktis, arba šeima, arba einam skirtingais keliais. pasirinko šeimą, bet jei jis pasirenka šeimą, negaliu aš būti savanaudė, todėl ir aš pasirenku šeimą, ne save, ne savo savanaudiškus jausmus, ne tai, kas mane žeidė, ne savo ambicijas. iškeldama jam ultimatumą, iškėliau jį ir sau. jei jis lieka su šeima, vadinasi šeima jam svarbi ir koks dar įrodymas turi man būt pateiktas, kad PAGALIAU suprasčiau, jog kenčiu savanaudiškai.
kas tie visi? iš kur jie žino , kiek jūs jam esat gera?
ir tikrai esat teisi, akd kas jums iš to, ką sako kiti. o jie sako tik todėl, akd nuramint jus. visada yra, buvo ir bus už mus geresnių, už juos geresnių ir ne nuo visų posakių tai priklausys.
