Aš ir mano mylimas autistas

kaip saunu


Manau susitaikys, o gal isvis jokiu bedu nebus....gal labai patiks naujasis remontas

K**, liudna skaityt net

Maniskis pradejo bijot vaiku Viena karta isgasdino berniukas, tai dabar vos ne visu bijo Jei koki zaisla rankoj turi ir pamato artejanti vaika, tai iskart meta zaisla ant zemes ir eina kuo toliau nuo vaiko Ir kaip pripratint ji prie vaiku, jei kitos mamos isvedusios vaikus i kiema, net neziuri ka jie daro....nors jie ir mazi buna, maniskio amziaus Ir neziuri tu vaiku, kurie yra ypatingai bjaurus Man kartais taip norisi tom mamom pasakyt, kad mes biski kitokie ir mums reiketu kazkiek pagalbos, kad ju vaikai negasdintu taip maniskio.....bet is kitos puses, negi dabar skelbtis visam kiemui, kad mes kitokie ir, kad taikykites prie musu Nors toks tas ir prisitaikymas butu, tiesiog prizuret vaikus ka jie daro....kad neatiminetu zaislu (juk galima pamokint vaika,kad paprasytu , o ne leist plest zaisla is ranku ir sakyt, kad viskas cia gerai Maniskis neatimineja vaikams zaislu is ranku, bet jei ima svetimus zaislus, tai visada paklausiu ar mes galim pazaist ), kad neliptu ant supyniu ant kuriu tik atsisedo maniskis Musu senele isvis pakraupus kokie tironai vaikai auga O dar kai musiskis niekam neuzkliuna, visada klauso, nesimusa, nelenda prie kitu, nieko neatimineja is kitu, tai jai isvis svetimi vaikai baisus

Aš ir kalbuosi su vaikais, visada turėjau su jais kontaktą, deja neveikia, o ypač kai nebūni šalia. Dar tarp draugų pažįstamų susikalbu išsiaiškinu, bet su svetimais... Maniškis ir neagresyvus, neatsikerta, kai jį puola.
O mokykloje labai daug kas priklausys nuo mokytojos. Jei ji supras problemą viskas bus gerai.

Nepergyvenk tai ir nenusivilk, tai tik "čiornaja polosa" jei supranti rusiškai. viskas vėl susitvarkys ir stos į savo vėžias. Norisi verkt, tai ir verk, norisi išsipasakot ir išsikraut tai ir pirmyn, mes tikrai išklausysim ir suprasim. Tiesiog šiuo metu tau visko perdaug, bet ateis laikotarpis kai vėl būsi pilna energijos ir entuziazmo, tik dabar neprievartauk savęs ir leisk smegenim persikraut laikykis

as tokioje situacijoje pasakau tiesiai tam vaikui - kad zaislas Mildos ir jei nori zaist - paprasyk, gal ji sutiks dalintis, nelaukiu kol mama kazkokia susipras

Sveikutės

CP, nesutikčiau su tavim. Mano manymu, K, nėra pikta ant pasaulio, ji - juo nusivylus.

K, laikykis. Vienintelis patarimas, tik nežinau, ar jis geras - neleiskit vieno vaiko į lauką, eikit kartu su juo kažkas iš artimųjų. Kadangi jis labai bendraujantis, leisk jį į kokius būrelius, sporto ar kokius, kad būtų normalus treneris ar kas, kuriam paaiškintum, kokios pas taviškį bėdos.

O šiaip, na reikia suvokti, kad čia Lietuvoj, mes turėsim taikytis prie visuomenės, ji prie mūsų poreikių nesitaikys... Ir dar. Nereikia sureikšminti šių laikų, ir kai mes augom, pratraukdavo pro dantį ar išnaudodavo kitokius, tik mes būdamos sveikos, to nepastebėdavom. Galų gale, jei mes taip nesielgdavom, tai nereiškia, kad to nebuvo. Plius, tokie vaikučiai dažniausiai augdavo spec. ugdymo įstaigose, tad kiemuose nelabai ir galėjom pamatyti. Tad visuomenė ir nepratusi prie "kitokių" žmogiukų. Ji bando išguiti juos iš savo būrio.

as irgi uz tokio vaiko prieziura visur - jei skaudu kad tyciojas, prie mamos nedrys ko sakyt...

o del tu anu laiko - sutinku - irgi buvo visko... As kai ejau i muzikos mokykla, ateidavo tokia mergaite su DS, ji labai noredavo dainuot ir grot - ir pati nesuprato kad nemoka to, tai mes ja uzkeldavom i scena, atidengdavom pianina ir prasydavom pagrot, kartu padainuot - visiems laaabai juokinga buvo... Dabar aisku tai kitaip vertinu, bet tada buvo taip, dabar kai pagalvoju - ta mergaite ateidavo (jai bent jau tada sake buvo 27 metai), ji gi nelanke muzikos mokyklos, ateidavo "grot ir dainuot", o mes per pertraukas kazkiek pasityciodavom - tai ka veike jos tevai? kodel ja taip palikdavo?
Tad vaikai nera ziauresni, jie net nera blogi - taciau is nesupratimo, ir nesusimastymo, neturejimo kas veikt. Paciam vaikui tai ner blogai, jam nekenkia - nes jis nesupranta kad is jo tyciojas, kad jam turi but nesmagu, va mamai - aisku skaudu labai, bet paziurejus i ta reikala is filosofines puses - ner jau taip blogai...

K laikykites,nepaluzkit labai gerai jus suprantu...as net neisivaizduoju kaip bus su mokykla,guodziuos kad dar pora meteliu iki jos turim.pas mus kaip ir nera tokio kiemo zaisti vaikams,gyvename miesto centre,bet jei einame i vaiku aikstele ar parka nepalieku maziaus vieno,o einu su juo ant supyniu,prie ciuozyklu,jis eina prie kitu vaiku,bet maniskis nemoka kalbeti,tai priejes bando paimti vaika uz rankos,ar paglostyti,kartais jei nori ciuozti bando pastumti kita vaika,nes nemoka pasakyti jam kad ciuoztu,tada as kalbinu abu vaikus,sakau savajam va berniukas tuoj ciuos,ir tu is paskos.anadien buvome parke,puciau muilo burbulus ir prie musu pribego berniukas 3 metuku,tiek daug ciauskejo,pasisake varda,pavarde,ispudzius is Palangos,gaude burbulus,lakste su maniskiu.as kitiems vaikams visada sakau apie savo berniuka,va jam dabar skauda gerklyte,jis negali kalbeti,vaziuosime pas gydytoja,gersim vaistukus ir tada pasveiks.aisku cia sakau mazdaug bendraamziams,bet tada jie ima maniski uz rankos,nori padeti stumti dviratuka,zaisti,nebeziuri i ji kitaip..bet esu girdejusi darzely kai atejau pasiimti,zaide lauke visi,ir vaikai is kitos grupes musm praeinant sako VA CIA TAS KUR TIPO NEMOKA KALBETI.irgi taip nemaloniai sirdy nusedo..

pas mus kazkaip dabar geras periodas vaikas pasidare judresnis,aktyvesnis,man atrodo isijunge siek tiek pas ji vaizduote,nes buna kad parke kokiu sakeliu prisirenka ir braizo,delioja arba namie i masinele prisikrauna kaladeliu,vazineja,pasiima koki zuiki,imituoja kad jis ateina prie kaladeliu,stato..biskuti net leliukisku garsu atsirado visokiu bababa papapa dididik khukhu ikikiki kaip smagu kad namie jau ne tyla,gal gi prasilausime su ta kalba

Oj, kaip dziugu, Svajoju ir as apie tai, kad kazkaip kazkada epilepsija pasitrauktu is mano mazojo galveles...Rudeni vel gulsimes i Santarus ir kartosim EGG, labai tikiuosi pagerejimo, nes priepuoliuku jau tikrai senokai nematem...



k -laikykis, mergyt. As daznai irgi apie tai susimastau, bet dar stumiu tokias mintis kuo tolyyyyyynnn...

Sveikos visos.

Ačiū, mielosios, visoms už palaikymą. Ant viso pasaulio aš tikrai nesu pikta. Džiaugiuosi, kad visos tai supratot. Tiesiog prasidėjus vaiko problemoms (hiperaktyvumui nuo 2 metų) aš taip stengiausi būti tvirta , visas problemas laikiau savyje, neleidau sau savęs gailėti. O tuo metu buvo dar ir skyrybos... Galvojau jei gailėsiuos savęs, verksiu, tai taip sudepresuosiu visai. Prieš 2 metus sužinojau kad mes dar ir AS, o šią savaitę suvokiau jau tyčiojimosį mąstą. Žodžiu, per beveik 5 metus verkiau tik du kart. Mažoka Reikės dažniau na, humoro ir optimizmo dar nepraradau, todėl dar ne viskas prarasta

O kokią teisę TU turi šitaip apie kitus kalbėti, galvoti? Vaikas kurį augina močiutė mažai ir taip nuskriaustas, kad mamos nėr šalia? Bet vat, TU sau leidi jį kaltinti.... Ir neįdomu KODĖL jis toks "blogas"....
Kodėl TAU kyla noras šitą moterį įžeisti? Priminti? Įskaudinti? Gal būt ji šitaip išreiškia savo neviltį, ant visų pykdama... Bet TAU taigi nėra jos gaila? Gal ji savo vaiką irgi auklėjo, mylėjo, o jis šitaip pasielgė...

Kaip paprasta supratimo reikalauti iš kitų. Jo trokšti ir norėti. Bet kiek pačios jo duodam aplinkiniams?


O kas liečia liūdnumą, tai man irgi labai dažnai liūdna. Bet jeigu aš elgsiuosi taip, kaip norėčiau jog elgtųsi su manim, taip mokinsiu Jokūbą... Tai vistiek bus daugiau negu nieko

Tiesa, mes šian prie jūros buvom. Jokūbas koks patenkintas Gaila, saulė pasislėpė tai teko apsisukt ir namo traukt nespėjus vandenuku vaikui atsidžiaugti....

k**, aš norėčiau ir paaantrinti (nors ji gal ir tiesmukokai tai išsakė) Cukraus pudrai ir papildyti.
Išties, norėdami, kad pasaulis mus suprastų ir priimtų, didžiausią darbą turime padaryti mes patys. Prisiminkim save (juk patys augome NT aplinkoje ir turime patyrimų su patyčiomis, neteisybėmis, netolerancijomis dėl kažkieno kitoniškumo) iki mūsų vaikai gavo diagnozę.
Natūralu, kad mes norime supratimo iš pasaulio. Bet kaip galime jo tikėtis, kai... ir kol dažnai tarp mūsų pačių kitokių vyksta nesupratimai.
Aš su dukra jau treti metai vasarą atostogaujam Vilties stovykloje Giruliuose. Šiemet buvo ypač daug suaugusių neįgaliųjų ir mažai vaikų. Žinot kiek aš kartų gavau tiesioginių ir netiesioginių pastabų dėl to, kodėl mano vaikas nevežimėlyje ir atrodo kaip noralus??? - N. Ką mes aplamai veikiame neįgaliųjų stovykloje, gal mes čia kokios "po blatu prisitrynėm". Yra buvę, kai realiame pasaulyje teko tiesiog ištraukti vaiko neįgalumo pažymėjimą vietoj teisinimųsi ir aiškinimų, bet nemaniau kad toks poreikis kils tarp tokių pačių. Esmė mano rašliavos - žmonės ir jų patyrimai yra LABAI skirtingi. Ne mums spręsti, kuris reikšmingesnis, nes visi mes lygiai svarbūs.