Ataskaita uz paskutinius pora menesiu
Toni Morisson "Beloved". Kai skaiciau, si knyga mane buvo tiesiog uzburusi - o dabar jau atrodo, kad skaiciau ja seniai seniai... baiginejau ja keliaudama po Peru, ir kasdien atsiveriancios naujos erdves ir nauji ispudziai vis labiau goze knygos keliamas mintis ir emocijas. Taip ir liko ji tarsi tik "pusiau perskaityta" - ne tiesiogine, bet perkeltine prasme

Vis delto knyga stipri ir itraukianti, nors vietomis paini ir mislinga, skaitai ir nelabai supranti, apie ka. Bet man tai buvo tiesiog dar vienas knygos veidas - tai, kad ne viskas joje suprantama, kaip ir tai, kad ne viskas ir itikinama (per visa knyga eina stipri mistine tema). Tai knyga apie vergija; apie pasirinkimo teise ir apie tai, kaip paskui reikia gyventi su tuo nebeatsaukiamu pasirinkimu, apie zmogiskumo ribas; apie meile ir apie sugebejima priimti kita zmogu toki, koks jis yra. Ir gerbti ji toki, koks jis yra. Tikrai gera knyga. Rekomenduoju.
Mario Vargas Llosa "The Bad Girl" (Bjauri mergiote). Sia knyga impulsyviai nusipirkau Peru, Cusco oro uoste, pakeliui i dziungles. Dziunglese ji gerokai sudreko, o isdziuvusi igavo sugebejimo kazkaip keistai gurgzdeti, kai ja lankstai - niekad nesu girdejusi tokio popieriaus skleidziamo garso

O knyga man labai patiko. Nesuprantu siaip jau nei tokios besalygiskos meiles, nei tokio beribio egoizmo (nors daznai pagalvodavau, kad tas egoizmas siuo atveju gal tera tik kauke, slepianti vienisumo ir skurdo baime bei nepasitikejima savim), bet tai visai netrukde skaityti. Itraukianti, itikinanti ir patraukliai papasakota istorija. Patiko labiau negu "Tetule Chulija". Noriu dar ka nors Vargas Llosa paskaityti. Peru, beje, jis nelabai mylimas - dazniau minimos jo politines klaidos negu knygos. Ir Nobelio premija perujieciu nejaudina - o vienas taip ir pasake "dabar jis juk ispanas" (MVL prieme Ispanijos pilietybe, kai pralaimejo prezidento rinkimus).
Jane Austen "Pride and Prejudice" (Puikybe ir prietarai). E-knyga. Norejosi ismeginti skaitykle, ir "nelindo" naujos knygos keliones metu, taigi n-taji karta perskaiciau si Austen sedevriuka. Na ir ka cia daug pasakysi - nemirtinga klasika, ir tiek

Megavausi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Ir ypac megavausi tuo sausu anglisku humoru, kuri Austen taip beveik nepastebimai ipina i visas savo knygas.
Kenneth Grahame "The Wind in the Willows" (Vejas gluosniuose). Dar viena e-knyga is klasikos kolekcijos mano skaitykleje. Nepamenu, ar ji buvo mano vaikystes bibliotekoje, bet tikrai pavydziu vaikams, kurie su sia knyga uzaugo

Silta, poetiska, jauki, mokanti gero elgesio, bet nemoralizuojanti knygele apie draugyste ir atsakomybe - ir apie tai, kaip dziaugtis gyvenimu. O kad pasakojama ne apie zmones, o apie gyvunus, kartais visai ir nepastebi skaitydamas...
Vasilij Aksionov "Moskovskaja saga", antra ir trecia dalys. Audioknyga (nors turiu ir popierine knyga, bet tik mazus gabaliukus skaiciau, didziosios dalies klausiausi). Toliau pasakojama pirmoje dalyje pradeta Rusijos inteligentu Gradovu seimos istorija, nuo II pasaulinio karo iki 1953-uju metu. Kaip ir pirmoje dalyje (kuria isklausiau pries keleta menesiu ir kazkaip tuo metu nebenorejau daugiau), pasakojimo mozaika deliojama is mazu gabaleliu, kiekviename skyriuje pasakojant vis apie kito veikejo gyvenima. Veikeju gal kiek per daug, tai ir mozaika tokia siek tiek isbarstyta. Bet patraukia pati tema - stalinizmas, karas, represijos, dviguba morale, baime ir sazines konfliktai... visa tai, kas buvo taip nenormaliai normalu anais laikais, ir ka ir as dar spejau siek tiek patirti. Ir dar nauja buvo (man), kad atvirai rasoma apie maziau grazias karo puses - be to "socialistinio realizmo" prieskonio, kuriuo buvo persunktos dar anais laikais mano skaitytos "teisingai rasanciu" autoriu knygos karo tema. Knyga patiko, nors buvo ir atvirai nuobodziu vietu. Ir intarpai apie gyvunus man kazkaip nelabai "lipo". Bet bendro ispudzio nesugadino.
Ivan Bunin "Okajannyje dni". Audio knyga. 1918-19 m. dienorasciai, parasyti Maskvoje ir Odesoje. Dalies dienorasciu truksta - Buninas juos taip gerai paslepe kazkur sode, kad begdamas is Odesos, niekaip neberado. Tie dienorascio irasai - jaudinantis, itaigus, kartais beaistris, o kartais, atvirksciai, labai aistringas liudijimas to, kas vyko tuomet Rusijoje. Baisu klausyti tu istoriju, baisu pagalvoti, kaip "revoliucijos" vardan griuvo, duzo tukstanciu, milijonu zmoniu likimai... kaip ir Lietuvoje pora desimtmeciu veliau. O tarp visu laikrastiniu lozungu, istoriju apie vis didejancia betvarke, nuolatinius pazeminimus, vis mazejancia vilti - lyriniai intarpai apie uz lango rausvejanti dangu, sauleje virpanti berzyna, cerkveje giedanti mergaiciu chora... visa tai, kas kazkada buvo neatskiriama ramios kasdienybes dalis, ir ka netrukus teks negriztamai prarasti (manau, kad jau tada Buninas tai zinojo

).
Man ypac istrigo stai si trumpute, bet taikli citata:
"Сейчас (одиннадцатый час, ночь) открыл окно, выглянул на улицу: луна низко, за домами, нигде ни души и так тихо, что слышно, как где-то на мостовой грызет кость собака, и откуда только могла она взять эту кость? Вот дожили, даже кости дивишься!"