Na štai, vakar įstojau į laimingų žmonų klubą. Vakar išties buvo nuostabi diena, viskas klostėsi puikiai.
Ryte atlikau visas grožio procedūras, kurios be jokių bandomųjų buvo darytos sprendžiant vietoje ir rezultatas buvo puikus. Esu patenkinta.
Nei ryte, nei dieną prieš, visai nesijaudinau...Iki to momento, kai priėjome altorių. Kingas sakė pamokslą, mano lūpa drebėjo iš jaudulio, vos tramdžiausi.

Kai reikėjo sakyti priesaika, pasakė jaunikis, o aš dar norėjau sakyt tuoj, dar palaukit biškį.. Ir ne todėl,kad sprendimą atidėt norėčiau, bet iš jaudulio... Šiaip bažnytinė dalis buvo labai graži, muzika žavinga (šiuolaikinės jaunimo giesmės atliktos su el. gitara).
Po to visi ėjome į kiemelį. Šia buvo pravalas šioks toks. Kai susirinkę pradėjo skirstytis, pastebėjome, kad kolegoms, bei keliems draugams neįteikėme lauknešėlių. Tada pradėjome dalinti kitiems, kol ne vėlu. Dalindami atsiminėme, kad prieš ceremoniją nepadavėme aukos

Liudininką siuntėme tą klaidą ištaisyti

Su artimaisias turėjom keleto valandų pietus. Kartais buvo nejauki tyla, ko nesitikėjau, tad rekomenduočiau,kad ir darant nedidelius pasisėdėjimus, apsvarstyti svečių užimtumo klausimai (liudininkai atliko pas mus tik parašų dėjimo funkciją).
Kai išleidome svečius, prasidėjo linksmoji dalis - fotosesija gamtoje, su suknelės (antros) naikinimu ir pan. Buvo smagu ir jau turiu neretušuotas nuotraukas. Rezultatu labai džiaugiuosi, nors samdėme nebrangininkę, neprofesionalę fotografę. Tačiau ji myli fotografiją ir tai atsispindi rezultate.
Nors buvo,kaip minėjau, keletas pravalų, tačiau, jų nesureikšminau ir nuotaikos jie man nesugadino. Vienas iš jų- tragiška puokštė. Liudininkės puokštė buvo gražesnė, didesnė nei mano, tai likus 5 min iki išėjimo iš namų, dariau tiuningą, ir išspaudžiau iš tų puokščių, tai kas buvo įmanoma
Tai va tiek kol kas karščiausių įspūdžių.
tapus žmona.