Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

Pokalbis su trimečiu gali būti toks:

- Mama, vagis blogas?

- (ramiu ir tvirtu balsu) Vogti yra blogai. Tai blogas elgesys (poelgis).

Pauzė. Lauki. Vaikas pats pasidarys tokias išvadas, kokioms yra pagal savo amžių pribrendęs.

Jei taip paklausia jau kokių 7 metų vaikas, galima jau ir taip atsakyti

- o kaip tu pats manai?
Paskui pagal tai, kaip jis atsako tiesiog pasikalbėti.

Viena pastabėlė - kad ir kaip mes ten apie spalvas, vogimas vis tiek yra negeras dalykas. Niekad apie jį negalime kalbėti kaip apie kažkokį gėrį.

Na, žinote, gal jūs geriau krikščioniška morale vadovaukitės, ji paprastesnė. Nes tom teorijom "geras, tik elgiasi blogai" galima į lankas nuvažiuoti. Neduokdie kos iškrypėlis nuskriaus jūsų vaiką, ką tada sakysite - "dėdė geras, tik blogai pasielgė"?

Aš nuo mažens vaikus mokinau, kad yra žmonių su blogomis mintimis ir norais nuskriausti kitus. Kad jie tai padaro ne per neatsargumą, dėl nesupratimo, o tyčia, norėdami nuskriausti kitą. Labai gerai, kad tokių žmonių yra nedaug. Bet labai blogai, kad jie ne tik blogai elgiasi, bet ir meluoja ir jų taip paprastai neatskirsi. Ir šiuo mokinimu grindžiau visą vaiko savęs saugojimo mokslą - "neik su nepažįstamu, kuris tau kažką siūlo", "kai reikia pagalbos - dairykis ir pats pasirink suaugusį, kuris tau patinka ir atrodo, kad gali tau padėti (mes net žaisdavom žaidimą - jei dabar pasimestum, apsidairyki, iš kurio žmogaus reikėtų prašyti pagalbos ir kodėl)". Todėl į visus klausimus "ar vagis blogas", atsakydavau "nežinau, mieloji, ar šitas vagis yra žmogus su juodomis mintinis, ar jis tik nepagalvojo, kad gali nuskriausti kitą, ir kai pagalvos - daugiau taip nedarys". Tokie abstraktūs trimečio klausimai nereikalauja jokio konkretaus atsakymo. Va situacijose kai, kai konkretus vaikas įskaudina tavo vaiką, kai tavo vaikas įskaudiną kitą vaiką, kai vaikas pamato, kaip mylima katė žaidžia kieme su dar gyva pelyte, reikia jau labai atidaus įsiklausymo ir aiškaus sudėliojimo. Bet ir tokiose situacijose aiškindavau pagal savo supratimą - kad yra žmonės, kurie yra blogi savo mintimis ir tuo pačiu savo elgesiu, ir yra klaidos, dėl kurių žmogus gailisi ir stengiasi daugiau taip nesielgti. Mažam vaikui to užtenka.
Kita šio auklėjimo pusė yra lygiai taip pat nuo mažens po truputį aiškinti vaikui, kad mūsų mintys yra mūsų valioje, niekas negali jų iš šalies kontroliuoti, tik mes patys. Todėl bet kurias juodas mintis žmogus gali pakeisti, jei pats to panorės. O noras keisti juodas mintis ateina tada, kai kiti su tavimi gerai elgiasi. Todėl nepaisant visko, mes turim gražiai elgtis su visais žmonėmis, tada galbūt jie pamorės pakeisti savo juodas mintis ir nustos blogai elgtis. Aiškinti ant mažų pavyzdžių - kai tu sumindei Juozo pilį, jis buvo piktas ir liepė tau eiti iš jo kiemo, bet kai nunešėm jam saldainį ir tu pasakei, kad sumindei netyčia ir padėsi jam pastatyti kitą pilį, jo piktos mintys pasikeitė ir jūs vėl kartu žaidėt.

Tai yra mano nuostatos ir mano atrastas būdas jas išsakyti vaikui. Jūsiškės nuostatos nebūtinai turi būti tokios pačios. Bet vienareikšmiškai - iš pradžių jūs turite turėti nuostatas, o tada jau galite ieškoti būdų, kaip išsakyti jas vaikui. Jei jūs sau negalite atsakyti į klausimą - vagis yra geras ar blogas, tai ką jūs norite pasakyti vaikui?

Man jūsų gaila.... Ir jūsų vaikų.

Manau gera mintis.

Aš vaikams aiškinu taip - visi vaikai kol yra vaikai yra geri. Jie tik kartais padaro kokį nelabai gerą poelgį, bet ... visiems visko pasitaiko, vaikų už tai niekas nesmerkia. Bet kai suauga - kai kurie žmonės nepataisomai sugenda ir daro blogus darbus. Tai negerai, kad jie blogus darbus daro.

Bet visada stengiuos aiškiai pasakyti, kas gerai, o kas blogai.

sioje diskusijoje mes i klausima "vagis blogas?" ziurime is suaugusiuju pozicijos. mes zinome, kad vogti nedera. kartu suvokiame, kad "gerio" ir "blogio" samprata neretai reliatyvi ir yra tokiu situaciju, kuriu neimanoma isspresti vienareiksmiskai.

taciau man kilo mintis: juk trimetis dar adekvaciai nesupranta nuosavybes savokos. del tos priezasties ir vagystes sampratos aiskiai suvokti negali. tai dar per daug abstraktus dalykai. todel si klausima peradresuociau jai - paklausciau "o kaip tu manai?", kad suzinociau, ko ji is tiesu nori paklausti.

galiausiai, pokalbi butu galima pakreipti labai konkrecia linkme ir susieti su vaikui suvokiamais dalykais. pvz., "kaip tu jaustumeisi, jei Onute nepasiklaususi paimtu tavo Barbe su auksiniais plaukais? (cia sakom vaikui tikrai brangu daikta). man atrodo, kad taip butu galima vagystes savoka sukonkretinti ir parodyti, kodel vogti nedera.


o del poelgio atskyrimo nuo asmens - nepaisant siuo metu populiarios psichologijos teorijos, mano akimis, tai realybeje faktiskai neimanoma. zmogus paprastai suvokia save kaip visuma, o jo poelgiai - vidinio pasaulio israiska, todel neatskiriami nuo jo kaip asmens. akivaizdziu pavyzdziu kaip suaugusios moterys visiskai nesugeba atskirti saves kaip asmens nuo savo poelgiu pilna zindymo temose - dauguma moteru ima gynybiskai reaguoti, kai bandoma remiantis ju papasakota (nesekminga) zindymo istorija atskleisti, kur buvo padaryta klaidu. dar audringesnes reakcijos buna kudikiu nezindziusiu ar labai trumpai zindziusiu moteru ("as nesu bloga motina ir savo vaika labai myliu!" - nors paprastai kalbama ne apie motina kaip asmeni ir jos motinystes gebejimus, o apie zindymo reikalinguma kudikiui.) labai akivaizdziai pastebima, kaip veiksmo vertinimas "tu suklydai", priimamas kaip asmens vertinimas "tu bloga motina".

Trimetis tokios situacijos nei suvoks, nei joje dalyvaus. Penkiametis - tau ko gero gali, ypač jei tai kokiu nors būdu palietė jo šeimą, pvz. tėvas negavo laiku atlyginimo. Pagal mano nuostatas toks žmogus yra aplinkybių ir savo silpnumo auka, jei nubūtų kitokių įrodymų, aš bent jau vadovaučiausi išankstine nuostata, kad jis pinigus grąžins, gailisi dėl savo poelgio ir atlikęs bausmę daugiau taip nesielgs. Būtent pagal tai ir aiškinčiau vaikams.
Paaiškinimas pagal mano nuostatas penkiamečiui. "Vargšas žmogus. Galima tik įsivaizduoti, kaip jam buvo blogai ir skaudu, kad jis nepagalvojo, kad nuskriaudus kitą jam geriau nebus. Juk taip padaręs ne tik kitus nuskriaudė, bet ir savo žmoną, ir save - kol kas jis dirba, bet bus teismas ir jį gali uždaryti į kalėjimą, o serganti žmona liks viena. Atsimeni, kai XXX sulaužė tavo naują dovanotą barbę, kaip tu verkei ir labai norėjai XXX išvyti iš gimtadienio šventės. Bet mes su tėčiu ilgai kalbėjom su tavim ir neleidom tau to negero darbo padaryti ir sugalvojom, kaip skriaudą atitaisyti. Kaip gaila, kad anksčiau nežinojom apie šio žmogaus bėdą ir negalėjom jam padėti. Gal tada jis nebūtų to blogo darbo padaręs. Manau, kad bent jau dabar tėtis nuneš jam šiek tiek pinigų, nes dabar jam dar blogiau".

Paaiškinimas paaugliui (maniškiai dabar tokie). "O varge, kaip gero žmogaus gyvenimą gali sužlugdyti vienas vienintelis neapgalvotas žingsnis. Neteko darbo, greičiausiai bus bausmė kalėjime, žmona liks viena be pagalbos ir pajamų. Atsimeni, kiek kartų kalbėjom, kad nebūna situacijų be išeities. Jei tu išeities nematai, tai nereiškia, kad jos nėra. Va, kai tavo mokytoja sirgo vėžiu ir jos šeimai pritrūko pinigų ant vaistų, paramą šeimai organizavo mokyklos tėvų komitetas, prisimeni, kaip ir tu nešei 100 Lt. Kas bebūtų, blogu darbu sau gyvenimo nepasilengvinsi. Jei atrodo, kad kitaip neįmanoma, reikia kreiptis pagalbos į tėvus, draugus, bendradarbius - kai žmogus ne vienas, išeitį visada lengviau surasti."



Jeigu jūs tikite, kad asmuo yra daugiau nei mintys ir jų sąlygoti veiksmai, tai vaikui nėra sunku paaiškinti. Aš aiškinau ir ne kartą, ir įvairiam amžiuje. Būtent šiuo aiškinimu grindžiu nuostatą, kad nepaisant žmogaus minčių ir poelgių, mes turim su juo elgtis kiek pajėgiame geriausiai.

pavyzdys buvo pateiktas ne vaikui, o mamai. pavyzdzio tikslas - parodyti, kad vertinimai "geras" ir "blogas" yra reliatyvus.


tai ka jus rasote toliau - ir yra turinio suteikimas abstrakcioms, reliatyvioms savokoms. butent demesys kitam zmogui, jo jausmams, padeda geriau suvokti savo veiksmu pasekmes - ir kartu mokytis priimti tikrai moralius sprendimus.


si puiki nuostata turi buti taikoma ir tevu elgesiui su savo vaikais. deja deja..

stai atnesu pora pavyzdziu is kitos temos, kalbame apie dvimecius-trimecius, isgyvenancius "treciuju metu krize".

Svarbu yra ir tai, ar AŠ MYLIU VAIKĄ, svarbu ir tai ar VAIKAS JAUČIASI MYLIMAS. Abi pusės yra labai svarbios, tam, kad būtų tinkamas vaiko auklėjimas. Auklėjimas be meilės yra niekas, ir meilė, po kurios vaikas jaučiasi nemylimas irgi ne meilė.

O vaikui norint padėti išmokti gyventi visuomenėje yra normalūs auklėjimo metodai: buvimas kartu, žaidimas kartu, pokalbiai, darbas namuose kartu, poilsis kartu. Reikia parodyti vaikui, kaip atrodo tinkamas elgesys, paaiškinti ir parodyti, kad jis gali rinktis, kaip elgtis, kad nuo jo pasirinkimo, elgesio, darbo ir t.t. priklauso pasekmės.

Bet ragnez, negi tu abejoji, kad cituotos mamos nuoširdžiai galvoja, kad elgiasi su vaiku gerai ir tinkamai? Auklėjimo knygų ir tendencijų yra kruvos, jos keičiasi. Iš esmės bet koks "auklėjimo vadovėlis" jau yra postūmis ugdyti vaiką vadovaujantis protu, o ne širdimi (jausmais). Juk ir čia nurodyta izoliacija yra "auklėjimo tendencija", greičiausiai nurodyta kaip tinkamas būdas ne viename vadovėlyje. Jei mamos nebandys vaikus auginti pagal kaskart perskaitytos naujos knygos naujus metodus, o atidžiau įsiklausys ir įsižiūrės, kaip jos vaikas reaguoja, tai su nedidelėm korekcijom suras, kaip geriausiai tą izoliaciją taikyti ar netaikyti savo vaikui, arba, blogiausiu atveju, dar turės laiko pataisyti, ką bus nepataikiusios padaryti.

Mano vaikai jau ūgtelėję. Pažiūrėjus atgal yra dalykų, kur manau, kad padaryti auklėjimo sprendimai visgi atnešė daugiau žalos, nei naudos vaikui. Bet juk tada, kai dariau, nuoširdžiai maniau, kad taip yra geriausia. O ir dabar tik teoriškai galiu svarstyti, kas būtų, jei būčiau dariusi kitaip. Todėl negraužiu savęs dabar, o ieškau, kaip iš to pasimokinti arba kitaip naudingai pritaikyti tuos "aulėjimo vaisius", kurie jau užaugo.

matai, is karto vertinimas "gerai" / "blogai" elgiasi tos mamos

as nevertinu siu mamu ir neabejoju ju nuosirdumu. taciau noriu atkreipti demesi, kaip daznai vaikams ir suaugusiems taikomi skirtingi bendravimo kriterijai, kaip suaugusiuju veiksmai neatitinka deklaruojamu vertybiu. tai tas pats, kas sakyti vaikui "mustis negrazu" ir cia pat prilupti ji uz tai, kad susipese su draugu...



kai as kalbu apie santykiu su vaiku kurima, apie poziuri i vaika, bendravima su vaiku, vaiko mokyma(si) - kalbu ne apie metoda. tai gyvenimo budas. ir pirmiausia - saviaukla. mano vaikai padeda man geriau suprasti save - kodel esu tokia, kokia esu. kas as esu. kas as noriu buti. as jiems labai dekinga uz sias pamokas ir galimybe augti.

Aciu
Visada faina paskaityti Jusu postus, ikvepimas ateina '

O kas liecia tema, tai kazkada pagalvojau, kad jei pvz viena vaika duotu skirtingoms mamos, tai viena vienoje situacijoje jau rastu uz ka duoti i kaili, kitai atrodytu, kad nieko baisaus, trecia eitu pasigooglinti ka daryti ir t.t.

Kai mus puole trimeciu krize, tai po sunkiu dienu eidavau googlinti Nors mama sake, kad va, jau reiketu, mes taip nesielgem, nes laiku gavom Nebuvo, sake, jokiu kriziu ir uzaugom "normalus" geri zmones

Aš tai manau, kad trimetis gali suvokti, kas yra vogti ir kad tai blogai. Ir kas yra nuosavybė, manau, kad suvokia.