Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

na, tikrai suvokia kas yra "mano Barbe" - trimeciui tai neretai tas pats, kaip "mano ranka" ir "mano nosis", ty jo paties dalis. ir dar suvokia, kad jei Onute paims "mano Barbe" - as nusiminsiu, o gal ir supyksiu... (beje, is cia tuo metu uzeinantis ir tevus bauginantis "nesidalinimas" ir kova smelio dezeje del "mano" zaislu)...

neabejotina ir tai, kad vaikas gali pasakyti "vagis blogas, vogti - blogai".

bet ar tikrai sie trimecio gebejimai reiskia, kad jis nuosavybe ir vagyste suvokia taip, kaip suaugusieji?

Dėl nuosavybės pilnai sutinku, kad trimetis jau suvokia, kas yra jo, ir kas ne jo. Bet kam trijų metų vaikui įvedinėti sąvokas "vagis", "vagystė", tai nesuprantu. Aš šias sąvokas įvedžiau apie penktus metus kažkur. Mažiems buvo sakoma, kad negalima neštis namo ne savo daiktų. Parduotuvėje buvo aiški riba - sumokėjom, tada krepšys mūsų. Jei kas nors duodavo vaikui kažką (visokios ten knygutės, reklamos parduotuvėse), prašydavau, kad vaikas paklaustų, "ar man atiduodi šitą daiktą, jis yra mano ir aš galiu neštis jį namo". Buvo visokių niuansų - ir iš parduotuvės paėmė vieną kartą, ir iš darželio buvo parnešę. Bet apie jokias vagystes nebuvo kalbos - tiesiog tu parsinešei ne savo daiktą, taip negalima, reikia jį grąžinti. Visgi tarp trimečių atvejai, kai vaikai paima vienas kito daiktą, nusineša namo pasitaiko ne taip ir retai, bet didžioji dalis šią problemą su tėvų pagalba išauga iki ketverių-penkerių metų. Man nenormalu, kai trimečių-keturmečių tarpe vaikai tarpusavyje svaidosi "vagis", "pavogei", normaliai nesuvokdami to žodžio prasmės.

Tai apie vagis ir vagimą nereikia aiškinti, bet mano trimetis jau gerai žino, kas jo, kas ne jo ir kad negalima svetimų daiktų imti, kad reikia paprašyti, pasiklausti, ar leidžia pažaisti, pačiupinėti, jei ko nors nori. Manau, kad pats laikas mokyti gerbti kitų nuosavybę. Mano manymu, čia ir yra visa esmė apie vagystes. Ką jau ten daugiau tie suaugusieji išmano apie tai?
Beje, trimetis, suvokdamas, kad kažkas yra jo, žino ne tik, kad nuliūs, kai kitas paims jo daiktą, bet ir nori pasidalinti. Kai kas nors paprašo jo daikto, jis leidžia pasinaudoti, prižiūri, kad kitas niekur jo nenusineštų, prieš išeidamas atsiima.

tikra tiesa: dalies suaugusiuju suvokimas - neperzengia trimeciu lygio.

Tai jei žinote daugiau nei tai, pasidalinkite savo giliomis įžvalgomis apie vogimą.

Na, suaugusieji dar žino, kad vagystė yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį numatoma bausmė nuo baudos iki laisvės atėmimo. Ir kad be to, kad pats turi taip nesielgti, yra neteisėta ir baudžiama kaip bendrininkavimas dalyvavimas vagystėje stebint, naudojantis vogtais daiktais, arba nepranešant apie vagystę.
Įstatymai, nuskaltimas, bausmė yra tikrai ne trimečiui skirtas žodynas. Bet kad nereikėtų raudoti, kai bendraklasių tėvai grąsina keturiolikmetį sūnų pasodinti už kriminalinį nusiklatimą (istorija iš vienos mokyklos, vaikinas pafilmavo klasiokes ir patalpino filmuką youtube), tėvai visgi turėtų teisingu laiku nušviesti ir šiuos aspektus.

Bet esmė ta pati - reikia gerbti kitų nuosavybę, pasitenkinti tuo, ką turi. Man vaikiškesnis mąstymas atrodo, kai žmogus galvoja apie įstatymus ir bausmes labiau nei apie esmę ir kaip lietuviai mėgsta, bando išlaviruoti taip, kad pagal įstatymus būtų kaip ir nebaudžiamas, bet pagal moralės normas vis dėl to atliktų nusikaltimą.

gerbti kitu nuosavybe nera tas pats, kas pasitenkinti tuo, ka turi.
be to, nuosavybe, turtas buna ir nematerialus, neapciuopiamas... dar yra tokie dalykai, kurie is pirmo zvilgsnio nepriklauso niekam, nera niekieno nuosavybe...


labai geras pastebejimas. idomu, kaip gi zmones ismoksta taip mastyti ir elgtis

Tai aš ir nenorėjau pasakyti, kad tas pats.

"Esmė", arba "moralinės normos" yra "ne mąstymo zonos objektas". Tai giluminės nuostatos ir taisyklės, kurios guli pasamonėje ir teikia mums "moralinę pagalbą" vertinant savo pačių mintis ir poelgius. Paprastai vaikystėje įdiegtos "esmės" užtenka visam gyvenimui ir ji tik neženkliai keičiasi prisitaikant prie gyvenimo tėkmės. Būna nuostatų, kurias tam tikrais gyvenimo momentais tenka permąstyti,ir pakeitus jos vėl nugula į pasamonę.
Tuo atveju jei dėl kritinio išorinio lužio (kaip visuomeninės santvarkos keitimasis, suirutės, karai ar kiti drastiški pokyčiai) didelė dalis moralinių nuostatų turi būti pažeista, tam, kad žmonės galėtų išlikti, prasideda socialinės krizės, psichikos ligų protrūkiai su labai ilgalaikėmis pasekmėmis.

Taip kad viskas gerai su tais lietuviais. Daiktinėje teisėje "moralinės normos" iš lėto verčiasi nuo kolektyvinės nuosavybės (yra mano, kaimyno ir niekieno) iki privatinės nuosavybės (kiekvienas daiktas turi savininką), o teisinės visuomenės sampratoje nuo socialistinės teisės (viskas draudžiama, išskyrus ką leidžia valdžia) iki demokratinės ir kapitalistinės teisės (viskas leidžiama, kas neuždrausta įstatymu). O va kiek mes pajėgūs sudėti vaikams esmę, reikalingą naujoje santvarkoje, verta apmąstyti. Visgi vakarai jau daug metų gyvena teisinėje valstybėje ir jiems požiūris " išlaviruoti taip, kad pagal įstatymus būtų kaip ir nebaudžiamas, bet pagal moralės normas vis dėl to atliktų nusikaltimą" yra pagal moralines normas nesuprantamas. Taigi jūsų vaikas, pagal jūsų įdiegta moralines normas viešai pasmerkęs pagal įstatymus nusikaltimo neatlikusį asmenį, vakariečio akyse bus ne tik kad padaręs nusikaltimą ir nubaustas, bet ir pasielgęs nemoraliai.

Atsiprašau, kad išsiplėčiau ir gal ne į temą. Bet aš auginu paauglius, kurie prie visa ko dar ir "pradinį bagažą" (ankstyvąją vaikystę) gavo tada, kai viskas griuvo, ateitis buvo miglota ir patiems reikėjo susigaudyti, kas yra gerai, o kas blogai. Tai dabar pati daug domiuosi ir po truputį bandau padėti vaikams papildyti ir pakoreguoti tą "esmės" bagažą.

Ką tai reiškia? Kodėl tas požiūris vakariečiams nesuprantamas? Jiems nusikaltimas tik daryti tai, ką draudžia įstatymai? O jei gali lengvai išsisukti ir tau apsimokės daryti tam tikrą nusikaltimą (kuris tarkim, pagal moralines mano normas yra nusikaltimas), tai ramia sąžine vakarietis ir darys tą nusikaltimą?
O rašydama apie požiūrį, kad gali daryti nusikaltimą, jei tik negresia bausmė, turėjau galvoj, pvz., tėvelius, kurie pasinaudodami įstatymu mokėti mamoms už vaiko auginimą pagal atlyginimą pasikeldavo dirbtinai atlyginimą ir paskui belekiek gaudavo iš valstybės.

jus abi rasote ta pati - tu neatidziai isiskaitei i pagyvenusios posta.