Dvasinės ligų atsiradimo priežastys- 8

Del ko man ir kyla sie klausimai..nes isties gyvenu labai pozityviom mintim, be stresu, baimiu, itampu, tiesiog laimingai! Kas galetu buti priezastimi?
Dziaugiuos viskuom, dalinuos su kitais, esu noriai padedanti, besidalintanti. Neturiu priesu ir pavydet neturiu ko.
Nebent esu kiek "uzsiciklinus" savo sekmem juk siais laikais ne visiems sekas...
Pamastysiu apie atgaila..

Pozityvumas, kaip pastebėjau, kartais yra pavojingas. Mes esame pilnos failų, kuriuos sukūrėme dar vaikystėje, jie yra ir veikia, nors apie tai mes seniai užmiršę. O dar kai sau kasdien kartoji afirmacijas ir stengiesi būti pozityvi, užliūliuoji save iliuzija, kad viskas yra gerai. Tik va ligos parodo, kad deja, yra ne taip...

Iliuzija? Bet as isties tomis pozityviomis mintimis gyvenu, o ne stengiuosi valingai jomis mastyt ar racionaliai vadovautis. Ne! Tikrai, esamu gyvenimo etapu yra viskas puikiai. Nzn, kodel as tai teigdama klysciau, meluociau sau ar buciau neatvira - juk turiu su kuo lyginti..
Aisku, noras ieskoti gilesniu priezasciu del ligu manyje ir kelia kiek kokia sumaisti.. nes nesurandu siulo galo.
Neaiski man sasaja su vaikystes "failais" - ar jie priestaru lygmens?
Kelione ir liga, bei planu zlugimas. Kame sasaja?? Sutinku, ligos parodo, kad nera viskas gerai, bet kas??

Gali būti, kad trukdoma kontroliuoti...

Labai daug prieštaravimų sau pačiai jūsų postuose-teigiat,kad jums sekas,o visgi sergat-tai kame ta sėkmė tada? Aišku,retkarčiais pasirgt netgi naudinga,bet jei tos pačios ligos kartojas nuolat,tai tame ir priežasčių vertėtų ieškot,o ne užmerkt akis(pozityvumas).Ir vis akcentuojat mintis,o kaip emocijos?-jūsų išvardintos ligos ir rodo,kad prisikaupia tam tikrų emocijų(pvz.bronchitas-liūdesys,ilgesys ir tt.)

man skaitant susidare ispudis, kad optimizmas, pozityvumas, atkaklus tvirtinimas, kad tikrai viskas puiku gali slepti gilesniu problemu neigima. ju nenorima matyti, girdeti, jausti - ir neigiamos/slepiamos/slopinamos problemos islenda ligu pavidalu.

beje, tai tikriausiai nera samoninga saviapgaule, o jau instinktu lygmeniu iauges refleksas. sasaja su vaikyste butu tokia, kad galbut vaikysteje vyko sunkus dalykai (pvz., tevu skyrybos ar santykiu/sveikatos problemos), kurie nuo jusu nepriklause, kuriu negalejote kontroliuoti ir iseitis, budas isgyventi buvo tuos ivykius/aplinkybes tiesiog ignoruoti... vaikyste praejo, o strategija uzsimerkti ir atkakliai tvirtinti, kad viskas puiku - liko.

bet kunas nemeluoja.

Tą patį ir aš parašiau, tik kitais žodžiais...

Vieną kartą pagalvojusi supratau, kad tai, jog mėginu visiems parodyti, kad esu stipri, kad aš galiu, kad man viskas gerai, dažnai apsiverčia prieš mane pačią. Dabar stengiuosi parodyti, jei aš negaliu-tai negaliu, jei man blogai-tai blogai. Nematau reikalo pačiai sau meluoti ir įsivaizduoti tai, ko iš tikro nėra. Paslėptos emocijos išeina daug skaudesniu būdu, nei kad paleidžiami jausmai iš karto, kai tik suvokiama kodėl jie atsirado..O dažniausiai kenčia dėl visko vaikai

Aciu, merginos, uz diskusija
Kazkaip ir toliau turesiu ieskoti, nes man sisyk nieks "neatsivere"..begimas nuo saves/neigimas/uzslepimas/dirbtinis pozityvumas/sunki vaikyste..nu, kad ner kuo to pagristi net ir labai norint! Ne, ne tai..
Kodel sunku patiketi, kad esu laiminga, atsipalaidavusi, patenkinta gyvenimu? Ar kazkas mano parasytose eilutese "uzliuliuota iliuziju"?? Juk tam ir ieskau ligu priezasciu, nes pati nematau akstino, is kur jos kiltu! O klausimas, kame laime ir sekme, jei sergu-tera klausimas del klausimo..
Priezasties ir atejau cia ieskoti Va, gal tai, jog is ranku issklysta keliones.. logiskas 'vaizgantes' pastebejimas, kad tai mano "kontrolei" nepavaldus reiskiniai, kaip akibrokstai, jog ne viskas man paklusta..bet as ir nedarau tragediju. Tiesiog neissvykstu. Nuliustu del to tasyk, bet randu atsvara, jog sveikata svarbiau ir geriau pasveikus vykti arba geriau but prie susirgusio vaiko nei kazkur vykti. Tik jau tai pasekmes, o juk ieskau reiskinio kilimo priezasties!
Esu megeja planuot, ir net smarkiai i prieki, keliones, pramogas, susitikimus, kursus ar seminarus, zodziu, galvoje daznai verda "planai planeliai"...del to taip nera, jog viskas, kas suplanuojama, neissipildo, bet 4 kartus per pastaraji meta keliones su ligomis susikirto. Ir tas mane suneramino. O gal tai tiesiog perfekcionistinis maksimalizmas.. ? Esu emocinga, ir manau, jog nelabai ka uzslopinu savy, viska "istransliuoju" - dziaugsma, liudesi, nusivylima ar begale kitu emociju. Tiek juoku, tiek asaromis. Tikrai ne vien mintys.. o emocijos - nesuvaidintos, nesuveluotos. Tiesa...buvusi didele netektis keliu metu begy. Tecio mirtis. Skaudus ivykis. Ir liudesys, ilgesys, be abejo, apninika vos prisiminus. Bet isliudeta, iskalbeta ir isjausta. Neuzgniauzta. Ar tie isgyvenimai galetu "atsiliepti" ligomis??
Juk man paciai norint surast priezasti ir rasant kone anonimiskai - ner prasmes meluot, "grazint" tiesa ar kazkam atrodo kitaip? Jau issipleciau
Aciu darkart

Aha,kitaip atrodo Bet kad nelabai jums idomu kitu nuomone,tai nebera prasmes ir gilintis toliau

Idomu!!!! Tikrai ir labai! Ir labiausiai - KODEL taip atrodo!
Bet juk jus uzvedat ant kelio, o as tuomet ieskau sasaju savo "fronte".
Ir kol kas ju nesurandu

Man pasirodė,kad pagrindinė jūsų problema-gylio nebuvimas-galbūt vertėtų į viską pažvelgti šiek subtiliau,be tokios didelės kontrolės(o tai ir yra įtampa)-tada gal ir vaikystė pasirodys ne tokia šviesi(jokiu būdu neteigiu,kad ji buvo kažkokia labai sunki ar pan),ir ta sėkmė ne tokia didelė ir tada atsiras galimybė į viską pažiūrėti ne taip pakylėtai ir tikriau-kitaip tariant pradės vertis tikri dalykai,neužpozityvinti.Sėkmės