LinguLingu, tu kažką ne taip supratai: vaikas taip myli savo mamą, kad pasiima jos ligas. Mama pyksta, įsižeidžia, nerimauja, nervinasi, liūdi ir t.t., susirgti turėtų ji, o už ją suserga vaikas. Tai aš ir pavadinau priklausomybe nuo mamos jausmų, emocijų ir pan. Vaikui augant, prisirišimas prie mamos mažėja, todėl vaikas palengva liaujasi pasiimti jos ligas.
Papildyta:
QUOTE(gluosnis @ 2011 09 09, 16:53)
Negalima myleti kazka, net Dieva, Kureja, labiau uz kitus. Jei myli Dieva labiau, o jo kurinius maziau, reiskia nesupranti kas yra Dievas, reiskia darai is Dievo staba, reiskia dvasini pasauli myli labiau nei fizini, ir fizinis pasaulis asocijojasi su blogiu ir kancia. Tai religinis poziuris i Dieva ir i gyvenima: Dievas idealas, o zmogus amzinas nusidejelis
Pritariu. Galiausiai: jei nemyli savęs, kaip gali mylėti Dievą? Dauguma žmonių, kurie sako, kad myli Dievą, yra tiesiog melagiai. Be to, prisirišimas prie dvasingumo yra labai pavojingas dalykas. Manęs nestebina tokie atvejai, kad kai mama gieda bažnyčios chore, tėtis renka aukas Mišių metu, o sūnus narkomanas ar alkoholokas. Tai tėvų prisirišimo prie dvasingumo pasekmė.