Senokai rašiau apie perskaitytas knygas, jau susikaupė krūvelė. Tai 'atiduodu duoklę', kol nepasimiršo įspūdžiai.
Sam Savage "Firminas". Knyga apie knygų žiurkę - tiesiogine prasme. Toks niūresnis ir melancholiškas animacinio filmuko "Ratatouille" ("La Troškinys") variantas. Žiurkės, gyvenančios knygyne ir graužiančios knygas (iš pradžių - tiesiogine prasme, po to - ir skaitančios), gyvenimas.
Firminas - keistuolis, pasmerktas vienatvei. Jis nepritampa savajame žiurkių pasaulyje, bet neturi su kuo pasidalinti ir aistra knygoms - negali kalbėti. Todėl jis tik stebi žmonių pasaulį - knygyno gyvenimą, nueina į savo rajono kino teatrą (kur po vidurnakčio rodoma pornografija...).
Tai istorija tiesiog apie 'kitokį', 'kitą', apie vienišumą, naivų bandymą prisitaikyti visiškai svetimame pasaulyje.
Ernestas Parulskis "Kasdienybės kuntskamera". Knygoje surinkti tekstai, eseisto rašyti pastarąjį dešimtmetį, maždaug tarp 1998 ir 2009 metų. Yra ir labiau, ir mažiau vykusių esė, ir atlaikiusių laiko testą, ir jau praradusių aktualumą. Bendras įspūdis - gerai, originalu, patiko E. Parulskio humoro jausmas.
Rekomenduoju mėgstančioms esė.
Stephen Fry "The Fry Chronicles". Anglijos "nacionalinės vertybės" (be ironijos) memuarai, apimantys jo gyvenimo laikotarpį nuo studijų universitete (Kembridže, Queens' koledže) iki 30-mečio.
Fry - gan spalvinga asmenybė. Buvo sunkus vaikas, paauglystės metais pakeitė kelias mokyklas (vis iš jų pabėgdavo, nelankydavo ir pan.), vagiliavo, net ir kalėjime trumpai teko pabuvoti.
Kembridže paskaitų praktiškai nelankė - o kam, gi studijavo literatūrą
, be to, Fry turi labai gerą atmintį, tai per egzaminus mintinai Šekspyrą cituodavo ir pridėdavo nuorodų į įvairius kritinius šaltinius, kuriuos paskaitydavo bibliotekoje kelios dienos prieš egzaminą.
Jo citata apie universitetą: "
A university is not, thank heavens, a place for vocational instruction, it has nothing to do with training for a working life and career, it is a place for education, something quite different".
Fry aktyviai dalyvavo 'užklasinėje' Kembridžo universiteto veikloje, ypač teatro studijose. Taip susipažino ir kartu vaidino su Emma Thompson bei Hugh Laurie (daugeliui žinomas kaip "Daktaras Hausas"
), su kuriuo po to ilgai ir labai sėkmingai bendradarbiavo rašydami scenarijus įvairioms komedijoms bei jose vaidindami (pvz., Blackadder, Jeeves and Wooster). Per teatrą susipažino ir su kitu laaabai visiems gerai žinomu britų komiku, tuo metu studijavusiu Oksforde - Rowan Atkinson (labiausiai žinomas kaip misteris Bynas).
Fry memuaruose man įdomiausia dalis ir buvo studijų metų aprašymai.
Ir, žinoma, pats tekstas - Stephen Fry puikiai valdo anglų kalbą. Pvz., visi skyrių pavadinimai yra iš C raidės. Jei tinka ilgaskiemenis ir rečiau vartojamas žodis, Fry jį ir panaudos vietoj labiau įprasto. Pvz., antrasis knygos sakinys:
"
If only I had it in me to be all fierce, fearless and forthright instead of forever sprinkling my discourse with pitiful retractions, apologies and prevarications".
Itin turtinga kalba. Skaitant šią knygą pravertė kindle skaityklės turima žodyno funkcija
Sophie Kinsella "Can you keep a secret?" Na, čia tai viskas aišku
Priklausau toms, kam patinka Kinsella. Tiek ir užtenka pasakyti. Kam nepatiko kitos jos knygos, turbūt nepatiks ir šita. Kas Kinsellą mėgsta - smagiai 'sugrauš' ir šitą. Man tai buvo labai smagus laisvalaikio skaitaliukas, be jokių pretenzijų. Mane Kinsellos stilius taip įtraukia, kad sunku atsiplėšti - vieną vakarą skaičiau iki kokių pusės trijų nakties
Johanna Sinisalo "Trolis". Keistoka knyga. Perskaičiau labai greitai, per porą vakarų. Pasiėmiau skaityti ir nustebau, kad per gerą valandą šimtas puslapių 'susiskaitė'.
Lyg ir fentezi, bet jos ten nedaug - na, tiesiog tiek, kad pagrindinis veikėjas į namus parsineša ne šiaip kokį realų egzotišką plėšrūną, bet troliuką. Mitologijoje - sąsajos su nelabuoju, velniu. Daug 'negrožinių' intarpų - cituojama įvairi mokslinė, publicistinė ir pan. literatūra (daugiausia - autorės fantazijos vaisius) apie trolius. Pasakotojas irgi vis kitas - tai Mikaelis, tai kiti jo aplinkos žmonės (daugiausia - kiti homoseksualai, su kuriais jis palaikė ar palaiko santykius).
Patiko skyrių pavadinimai - penkios eilutės, kurias kartu skaitant gaunasi savotiškas eilėraštis.
Nuo pat knygos pradžios tvyro nuojauta, kad laimingos pabaigos nebus.
Tiesa, pati pabaiga man truputį pritempta pasirodė.
Vis gi varginantis darbas tą Proustą skaityti, bet nesigailiu. Labai daug kur literatūroje sutinku "prarasto laiko", ypač nuorodų į Kombrė, baroną de Šarliusą, Odetę. Herojai forever. 
