Pagalvojus realiai - jau spalis, tuoj lapkritis...Nepilni metai net gautųsi šioje grupėje būti, jei dar įskaičiuosi visus sirgimus, nelankymus, nedalankymus...Vaiką spec. grupėje tikrai ima specialistai kiekvieną dieną, bendrojoje - jau netikrai, kad kiekvieną dieną. Jei dar būtų galimybė vaiką pasimti namo iki pietų - iš viso super. Kiek žinau, Nežiniuko auklėtojos spec. grupių (o ir bendųjų grupių) yra labai šaunios. Mūsų buvusios Ežiukų grupės auklėtojos Rasa ir Valerija - nors prie širdies dėk. Labai švelnios ir motiniškos. Šioje grupėje mano vaikis pietų miegodavo, nes jam galvelę glostydavo, liūliuodavo. Šioje grupėje išmoko pats valgyti, gerti, atsisakėme pampersų. Vaikučių mažiau. Jei vaikas mėgsta bendrauti - gal ir minusas, kad tų vaikų normaliai bendraujančių mažai, bet yra kitas pliusas - labai palanki aplinka adaptaciniaim periodui, kai vaikas niekad nelankęs daržo. Ramybė, jokio streso, triukšmo. Aš sakiau, kad maniškis kažkiek liūdėdavo, nes norėjo jis bendraujančių vaikų. Bet kas iš to. Dabar bendroje grupėje, kuri labai šūstra, beveik vieni bernai, neskriaudžia jo, bet nemanau, kad ir labai bendrauja. Auklėtojos sako, kad vaikai susiskirstę daugiau grupelėmis ir pvz. yra tokių "mažiau gudrių ir šustrų" grupelė - ir tai integruotų vaikučių grupelė (mūsų grupėje yra 6). Nepasilikome spec. grupėje toliau - nes pakako tiek, kiek buvome - t.y. 1 mokslo metus. Visur yra savų pliusų, savų minusų 
Man, kaip mamai, aišku buvbo ir psichologiškai sunku save perlipti, t.y. kad vaikas tarp neįgalių. Neslėpsiu to. Ypač verkė širdis (o ir akys vienu metu) per Kalėdinę eglutę...Jautrus žmogus esu ir nieko nepadarysi, manau, visiems sunku susitaikyti. Dabar širdis paverkia per šventes, kai matau, kad vaikas žymiai atsilikęs nuo bendraamžių. Bet laikausi, nestresuoju, nes matau, kad nėra baisių žvilgsnių nei iš tėvų, nei iš vaikų. Vaikas bendrai dalyvauja, jam padeda. Gal pradžioj ir labiau pasidejuodavau, kažkuo buvau nepatenkinta darželiu. Bet dabar, kuo toliau, tuo labiau matau, kad nieko blogo. Nes kito pasirinkimo nėra. Nėra nei laiko, nei pinigų lesiti į privatų ar auginti namie. Va kiek prirašiau.
Šiuo metu labai džiaugiuosi vaiko psichologine būsena, supratingumu. Šiuo metu sirguliuoja, tad nuvedu pas močiutę. Atsisveikiname be ašarų, isterijų, butukus siunčiame per langą. Pasakau, kad grįšiu, kad ateisiu, pasisakome ne "ate", o "iki".maniau, kad po savaitės palikimo (su MB buvome kelionėje) bus isterijos ir verkimai, kad nebenorės močiutės ir senelio nė matyti. Aišku, dabar darželis tabu. Va šito tai kažkodėl nebenori. Bet jei supratingumas nesumažės, manau, kad ir dėl jo susitarsime.
Vakar J grojo pianinu su mokytoja. Muzikos mokyklėlėje. Pamažu, pamažu, gal prieisime ir iki individualių pamokų. Šiaip išsiblaškęs nerealiai. Vis nuklysta į savo mintis, nefiksuoja žvilgsnio, nors visokių judesius kartoja net padainuoja
Mokytoja superinė 
