QUOTE(Masako @ 2011 09 09, 08:46)
*Pats leidimas - irisimas, ploni kokybiski kiek pagelte puslapiai su savo tuo specifiniu kvapu, ir virselis visai nieko

Vertimas tai nelabai pataisytas ("grasys", "kas dabar daryti" ir pan.

)
**S. Undset, S. Lagerliof kuryba; Jansen
Karaliaus prazutis arba kad ir ta pati Falcones
Juros katedra (nors man asmeniskai jau per daug ten buvo istorijos

Taciau objektyviai, manau, knyga visai rimta); taip pat man labai autentiskai "skamba" , D. du Maurier, T. Chevalier kuryba (del pastarosios, matyt, skonio reikalas, nes katilinai taip neatrodo

); dar atsiminiau puikia knyga - P. Suskind
Kvepalus - irgi apie senus laikus
*A, aišku, aš pamaniau, kad tau ta senobinė kalba patinka. Kai aš skaičiau labai senų leidimų, pvz. "Kelyje" ar Hemingvėjaus "Salos vandenyne", kai kurių lietuviškų žodžių net nesuprasdavau.
**

Na tikrai, dėl Chevalier mes nesutarsim, bet va koks nors Moemas ir man labai patinka. "Pyragai ir alus" netgi kelis kartus esu skaičiusi, o ir visos kitos patiko. O "Karaliaus pražūtis" aš turiu, tik niekaip jos skaitymo eilė neateina.
Apie "Silva rerum" įdomiai parašei. Taip ir norisi pačiai ją perskaityti ir pamatyti, kas ten per daiktas.
QUOTE(Ingėnas @ 2011 09 09, 13:06)
Gerai, dėl "Dažyto vualio" ekranizacijos tapybiškumo pasuoju

Prieš kokius 4-5 metus jį žiūrėjau, o atmintis pas mane tai ne kokia

, nedidelė čia paslaptis... Tai nieko keisto būtų ir apsirikti dėl
to niuanso (tapybiškumo) .
Na kam dabar pasuoji. Jei jis tau tapybiškas, tai tegu toks ir būna.
Nors man tai labiausiai filmo nuotaika, herojų jausmai įsiminė.
Pabaigiau skaityti
Murakami "Avies medžioklė". Apie trisdešimtmetį vyrą, gyvenusį eilinį, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, ir apie tai, kaip tas gyvenimas pasikeičia, kai jam tenka viską mesti ir iškeliauti ieškoti paslaptingos avies. Tai pati lengviausia mano skaityta Murakami knyga, ir nors nepavadinčiau jos blogiausia, tačiau man ji pasirodė ganėtinai tuščia. Nesakau, kad buvo neįdomi ar nuobodi, bet kažkokių stipresnių jausmų nesukėlė. Perskaičiau ją kažkaip visai abejingai. Nepaisant to, būtinai skaitysiu ir tęsinį, bet vėliau, nes dabar labai vilioja Hemingvėjus su savo "nešiojama" švente.