Knygos, knygos, knygos... *65 Namučiai...

Ne. Ar yra toks filmas????

yra,ant knygos viršelio parašyta

O tu pacituok, nesibrangink, įrodyk neišmanėlėms kad maišo pirštą su vienu daiktu (t.y. stebuklą su lygia vieta)

Be problemų, tik kad jau knyga bibliotekoj.
Gal kada nors paklius vėl į rankas.
Beje, savo nuomonės niekam neperšu, neišmanėlėm lygtai kaip ir nieko neišvadinau?
Papildyta:


na einu ieškoti...

Ui ui ui, na kodėl jūs taip? Prie ko čia tas jaunimas, jei kalbame apie kūrėjo kuriamą meninį vaizdą, o ne apie kokį autentišką liudijimą? Juo labiau, kad autorė yra šių laikų žmogus, ir jauna, tarp kitko. O šiaip - ir jaunimas, ir senimas, ir visi kiti visais laikais buvo tokie patys, skyrėsi tik aplinka, nuostatos, dogmos, oficialioji visuomenės nuomonė. Net nežinau, ar reikia įrodinėti, kad lytinis potraukis visada buvo būdingas žmonėms, kitaip išnykę būtume. Na o kiek ir kaip įvairių epochų autoriai tai atskleidė mene - tai jau priklauso nuo menininko ir visuomenės nuostatų.
Einu ieškoti pačių atviriausių "Silvos" sekso scenų, pacituosiu.

Na va, jūsų teismui iš SR II, p. 211:
"Ir todėl ji [Uršulė] nusprendė taip įgusti meilės mene, kad Birontui, net jei jir nuklystų kada į šalį, būtų visiškai aišku - geriau nei jos lovoje jis niekur neras, o kad būtų dar tikriau, vien alkova ji nutarė neapsiriboti, todėl jai išbandyti savo meilės pančių stiprumą galėjo šauti į galvą bet kur ir bet kada - ne tik karietoje, pajūrio maudyklėje, bet ir kokioje pakelės šieno pašiūrėje ar kartą net, grįžtant įkaušus iš priėmimo pas jo didenybę Brandenburgo elektorių, sustabdytam vežimui kantriai laukiant už gatvės kampo, vienoje Kneiphofo bromų, kur juos, nors ir tamsoje, tačiau bet kas galėjo užklupti bandančius savo aistra nugriauti šaltais lašais išrasojusį plytų mūrą, bet ji nieko negalėjo padaryti, nes kai ją užplūsdavo jos saldusis afektas, kuris galėdavo atskristi netikėtai tarsi būrys pievos drugių - nes tas pojūtis priminė, lyg vaikystėje laikytų tarp delnų pagautą spurdantį drugį, tik dabar tie drugiai jai užplūsdavo kitas kūno vietas ir plazdėdavo, geismo sparnais varydami ją iš proto, ir ji nenurimdavo, kol jų nenuvydavo siautulingais, sąmonę jaukiančiais ir mirties slenksčius primenančiais saldžiais virpuliais, ir jai nebuvo nieko šventa, nieko drovaus, nieko draudžiama ar neleistina, nė vienos kūno dalies ar jo angos, vis tiek gi jau jautėsi tarsi paties velnio ištvirkinta, todėl dabar noriai leidosi ir netgi pati prašėsi jo vedama gilyn į pragaištingas geidulių tankmes; ir ji tikrai anuomet būtų miegojusi ramiau, jei būtų bent truputį geriau pažinojusi gyvenimą ir nutuokusi, kad po tokių jos išdaigų jos šetoniškasis vyras net ir norėdamas nebūtų galėjęs nuklysti į šoną, nes jau paprasčiausiai nebeturėdavo tam jėgų nei sveikatos."

Dar viena, SR II, p. 265-266
"Vėliau, tuos ilgus metus, Uršulė iš Norvaišų Birontienė galvodma apie Andrių Choleckį tenorėdavo atsiminti tą už širdies griebiančią dainą, nieko daugiau, nors ji ir priėmė Choleckį sau už meilužį, ir jis pakilo į jos alkovą dar tą pačią dieną, dar Amarilės aidui nė nenutilus, ir ji anuomet buvo trisdešimt septynerių, išsiskleidusi pačiam vėlyvam savo grožyje, o jis, kaip minėta, nepaprastai išvazdus, ją jau dvidešimt metų tyliai mylintis vyras, ir jie abu buvo iškankinti vienatvės, išalkę šilumos ir glamonių, ir jie atsidavė vienas kitam su brandžiu, nemeluojančiu įkarščiu, ir viskas būtų buvę puiku, tik bėda, jiems besimylint kiekvieną trečiadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, tarp prašmatnių avietinio damasto Uršulės lovos užuolaidų visuomet būdavo trečias, ir tas trečias buvo Jonas Kirdėjus Birontas; jo šmėkla guldavo ant paklodės kartu su jais, ir būtų dar nieko, jei ji ten būtų tiesiog šiaip sau gulėjusi, betgi ne, Bironto šmėkla mėgdavo jiems besimylint žiūrėti pasirėmus alkūne ir, kas baisiausia, tyliai kalbėti: ne, Andriau, ne taip, lieti ne taip, ne čia, ji šitaip nemėgsta, o šitaip - nenuvesi jos prie palaimos, čia - bergždžiai, o čia - jau geriau, bet vis vien dar ne taip, leiskit, parodysiu kaip; o jiems baigus, ta šmėkla tysodavo tiesiai tarp jų ir liūdnai, be jokio kartėkio sakydavo: sakiau, reikėjo klausyti, būčiau parodęs; ir Uršulę tada užplūsdavo ypatinga ilgesio atmaina, ji ištiesdavo savo ranką Bironto šmėklai, bet ranka, kaip kad būna bendraujant su šmėklom, pranirdavo kiaurai ir virsdavo tiesiog glėbiu Andriaus paguodai; kol galų gale vieną popietę juodu kapituliavo, jie pasidavė ir leidosi Bironto vedami, ir galiausiai, kai šmėkla išnyko, galbūt it paukštis nubaidyta aistros garsų tarp užuolaidų, Uršulė pirmąkart po dvejų metų linksmiau atsiduso ir pažvelgė į Andrių, tokį pat įraudusį ir pavargusį kaip ir ji, betgi koks buvo jos nustebimas, kai šisai parklupo čia pat prie jos lovos: melskimės, Uršule, melskimės, prašykim Viešpaties atleidimo, tatai buvo nekrikščioniška, šitaip aimanuoja tik Šėtono apsėstos, melskimės, kad daugiau taip niekada nenutiktų; ir taip, ji atsiklaupė šalia jo, vien dėl akių, ir sudėjo maldai rankas, vis dar šnairuodama iš po nuleistų vokų, vis dar negalėdama patikėti, jog jis rimtai; o betgi gal iš tiesų derėjo gyventi paprastai ir pagal visus krikščioniškus priesakus kaip Andriui Choleckiui, gal iš tiesų šitaip būtų buvę lengviau; bet dabar buvo, kaip buvo, buvo aišku - meilužiai ne jai; ir kitą dieną ji jo nebepriėmė, ir nei dar kitą, nei vėliau; jos namų durys jam buvo užvertos, o jis , tiesą sakant, vėliau ir nebesiveržė;..."

Atsiprašau už ilgas citatas. Bet nieko nieko čia ir kitur nematau vulgaraus ar gašlaus.

Kadangi tu knygos gerbėja (taip spėju), kaip ir aš, tai parinkai neteisingas citatas .
Iš tiesų, buvo gana aštriai aprašytų dalykų, ypač II knygoje, bet man neužkliuvo, nes jau kas kas, o šiuolaikiniai lietuvių autoriai tai labai net kalti savo nuolatiniais bandymais šokiruoti, sukrėsti, net versti pasišlykštėti. Ir iš tų tarpo niekaip nebūtų galima išskirti nei amžiną atilsį Jurgos Ivanauskaitės anei Ričardo Gavelio. Sabaliauskaitei iš jų vulgarumo tik mokytis ir mokytis.
Bet mes kaip kokios voverės rate su ta "Silva Rerum" - kiekviena perskaičius daug nesiplėsdama pareiškia kad verta skaityti arba neverta. Keista, nes dėl kitų knygų paprasta būna pažeriama daugiau argumentų, o apie šitą - tik mano kukli asmeninė nuomonė .

Aš niekaip nesusidoroju su Bookerio laureatu Alan Hollinghurst "The Line of Beauty". Kai ateis laikas dėstyt savo įžvalgas, bijau teks nukentėt už savo sustabarėjusias tamsuoliškas pažiūras .

Labas rytas

Šitose SR citatose tai absoliučiai nieko nepadoraus, gašlaus, vulgaraus ir pan. nematau. Įdomu, kokios tos pagerintos
O va paauglystėje skaitytos Ivanauskaitės "Ragana ir lietus" bei Gavelio "Vilniaus pokeris" tai mane tuokart kai kuriomis scenomis, naudotais išsireiškimais tikrai buvo šokiravę (ypač minėtoji Ivanauskaitės knyga). Paskui ilgą laiką aš šių autorių vengiau kaip velnias kryžiaus , buvau atgrąsyta nuo noro skaityti kažką daugiau iš jų kūrybos . Dabar gi jau būtų įdomu juos vėl paskaityti.

Visgi šiai dienai man yra užsifiksavę, kad pati vulgariausia tokio pobūdžio scena yra knygoje "Storas sąsiuvinis" (maža mergaitė/šuo) .

o jus taip ir is tikro galvojat, ar tik pasigirt norit, kad sekso scenos ir vulgarybes knygose piktina? tai ka darot, kai filmuose tas scenas pamatot ?...nu nepatikesiu, kad visas taip jau ir piktina viskas

Tai kad čia girtis gal kaip ir nėra kuo

Manęs tos scenos nepiktina, jei neperžengia vulgarumų ribų (o tas ribas matyt kiekvienas nusistato sau skirtingas). Pvz. man sunkiai protu suvokiamas toks dalykas kaip zoofilija . Nebent būtų pateiktas humoro forma, pvz. pasakojant apie carienės Jaketerinos išdaigas su arkliais (na šiuo atveju tas manęs nei piktina, nei labai rūpi ). O va jau vaikas ir gyvūnas (kaip kad knygoje "Storas sąsiuvinis") man peržengia visas įmanomas ribas.

Ingėnai, o tu "Trolį" skaitei? Skaitei berods

Perskaičiau gal pusę (ar dar mažiau). Tiesiog ta knyga manęs nesudomino nei stiliumi, nei turiniu, tai ir nebetęsiau skaitymo. Buvau kažką lyg ir girdėjusi apie zoofilines scenas joje, bet pati jų taip ir nepriėjau.
Nors iš knygos stiliaus įtariu, kad būtent šioje knygoje manęs jos gal ir nebūtų papiktinę Tiesą sakant juk priklauso dar ir nuo to, ne ką rašo, o kaip rašo (ar kaip pateikia kinematografijoje). T.y. tuos pačius iškrypimus, scenas galima pateikti nevulgriai, galbūt mažiau atvirai, pernelyg nešokiruojant. Arba galima rašyti palyginus atvirai, bet visuma gali išlikti labai estetiška. Čia jau priklauso nuo autoriaus užmanymų ir sugebėjimų.
Pvz. ir "Sidro namų taisyklėse" buvo scena, susijusi su zoofilija. Nesižavėjau ja, bet labai ir nepapiktino. Nurašiau, kad visame tame dalyvavo suaugusi moteris, sąmoninga ir atsakanti už savo veiksmus. Su vaikais šiek tiek kitaip, čia aš jau pažeidžiamesnė
Dar pamenu, merginos juokėsi, kad aš ta scena "Storame sąsiuvinyje" piktinausi Na bet kiek pamenu iš pastaraisiais metų skaitytų knygų, tai turbūt buvo vienintelis toks mane šokiravęs ir tikrai papiktinęs atvejis. Po jos jau daugiau niekas manęs nebešokiravo, nors tikrai neskaitau vien gražių ir teisingų knygų.
O pedofilijos scenų literatūroje būna daug. Tikrai ne visada jos atviros ir tikrai ne visada piktinančios. T. y. galima pykti ant veikėjų, bet ne ant autoriaus.