QUOTE(Kasniuke @ 2011 09 23, 12:49)
Tik va kazi kas butu ir ka vyras sakytu, jei pareikstumet, kad su geriausiu draugeliu einate i bara arba pas ji pavakarot ir papliurpti dviese ir kad galimas daiktas, jog jam teks jus isgerusia parsivezti is draugelio

Ta ir noriu pasakyti, kad esu uz pasisedejimus su kolegom ir tt, bet kai vyras ir moteris vaidina du neisskiriamus draugelius, man atrodo nenormaliai ir tiek. Jei vyras turi antra puse ir yra padorus, draugesku jam nereikia, jis turi draugu, su kuriais gali nueit alaus isgert ir jokia draugeska neatstos jam savos merginos, su kuria jam turetu but maloniausia leist laika. Tokia mano nuomone ir niekas jos nepakeis. Rasciau savaji gerianti arbatyte su drauge, deciau jai i dantis ir laiptais nuleisciau, nes cia jau akiplesiskumo virsune, o savajam pirtuke uzkurciau, kad ilgai prisimintu
Na, kai kurie kolegos su laiku gali tapti draugais... Ir kai vieną tokį mano kolegą/draugelį žmona paliko dėl kito, ne kartą teko jį kur nors pasikviesti. Ir dar situacija tokia "durna" - matai kad žmogus darbe be nuotaikos, bet pasikalbėti darbe "po dušam" dviese nėra kaip. Likęs vienas eis į barą ar klubą mergų kabinti... Mūsų kolektyvas tuomet buvo labai draugiškas, stengdavomės jo vieno nepalikti, tai yra tekę man tai į kiną dviese nueiti, tai per barus "prasieiti". Mano vyras situaciją žinojo, ir toleruodavo, kai aš namo grįždavau po vidurnakčio, ir ne visai blaiva - ačiū Dievui, viskas susitvarkė, mano kolega (dabar jau buvęs) turi naują žmoną ir du sūnelius. Džiaugiuosi, kad toje situacijoje ne tik mano vyras, bet ir anyta parodė didelę toleranciją - buvau savo draugą išsitempusi pagrybauti (dviese), pakeliui pas anytą užsukom. Priėmė puikiai, pasėdėjom, pašnekėjom, po to pas mane parvažiavom, trise kartu su mano vyru grybus dorojom, smagiai pasisėdėjom.
O mano vyras turėjo kolegę/draugę iš Vidurinės Azijos. Iš pradžių tai buvo tik bendri projektai, vėliau pašnekesiai per Skype apie šeimas, gyvenimą ir panašiai (tiksliai nežinau, vyro nešnipinėjau). Kai toje šalyje kilo revoliucija, jos vyras su sūnumi pabėgo į Maskvą, o jai "suveikėme" Lietuvos vizą. Aš labai nenorėjau jos priimti, bet greitai susidraugavom, ir dabar ji yra daugiau mano, nei vyro, draugė. Juokingiausia, kad būtent vyras pavargo nuo to, kad ji pas mus vakarodavo, nes buvome vieninteliai jos pažįstami Lietuvoje, nepadėjo net tai, kad ji išmokė mus gaminti tikrą uzbekišką plovą, manty ir gruzinišką sacivi