QUOTE(Stichija @ 2013 06 11, 10:00)
Ne, man 40+ , bet pabandykit ilyst i mano kaili - kiek save pamenu , nuo kokiu 8 metu mama vis sirgo ir sirgo ir sirgo...... isivaizduokit, as darbe, atlieku klientei procedura, skambutis , mama sako " dukryte, mama baigiasi, mama mirsta " - viska meti nuleki, pasirodo mamai pilva sususko

, vat ji jau mirsta. Pas mane lankosi dau SM nariu, tai visos zino, kad per procedura , 2 val begyje mama koki 10 kart paskambins del blogos savijautos. I diena skambuciu budavo iki 50, ar jus pajegtumet 25 metus but kiekviena diena terorizuojama, lakstyt i diena po n kartu ir beveik 100% atveju buvo tik demesio reikalavimas, o ne reali liga. Musu su teciu gimineje, visi sergantys nepagydomom ligom patys pasitraukdavo is gyvenimo, kad nebut nasta kitiems. Man net tetis ikale i galva ir isgavo pazada, kad jei kada liks neigalus, as jam turiu padet iseit. Todel tiesiog viena karta nesusivaldziau ir leptelejau mamai ta... Galvojat nesikankinu? Pati depresija susirgau

O kodel man mama turetu vaidentis - juk as ja mylejau, ji mane... As mirusiu nebijau, ypac artimuju, jie nieko blogo negali padaryti ...
Matot, forumas toks dalykas, kai matai tik tai, kas parašyta, o nematai daugiau. Tai pagal tai, kas tuo metu parašyta ir pakomentuoji

Jei nuo jūsų 8 metų mama sirgo, tai visai kitas reikalas, jūs to galėjote net nesuprasti, nebeatrinkti kas po kam, o po to jau viskas plaukia iš to toliau ir t.t. O ir laikai tada iš viso buvo tokie, kad info 0 ir t.t. Mano įrašas buvo apie tai, kai suaugę patampa nebedėkingi mamoms, kurios labai daug dėl jų padarė gyvenime, kol vieną dieną suserga.
Papildyta:
QUOTE(Stichija @ 2013 06 11, 10:47)
Kad ne

jau pas daktarus vaikstau ir visokius nuodus saujom geriu
O čia klaida... geriau būtų vaikščioti pas tokius, kurie gydo kitomis galiomis, per psichologiją...