Sveikos...jau trys mėnesiai, kaip skaitinėju šį nuoskaudų kampelį....ir pagaliau prisiverčiau pati parašyti....nuo rugsėjo gyvenu pilną ašarų, liūdesio, pykčio gyvenimą....
nuo rugsėjo gyvenu su vyru atskirai,as pas savo tėvus, jis - pas savo...neiškentus jo melagyščių, engimo, įžeidinėjimų, nepagarbos man ir t.t. (daug visko kentėjau, daugiau nei metus) išėjau atskirai gyventi su dukryte... tiesiog atsibodo laikyti keturis buto kampus...jis prisidarė skolų, privertė ir mane skolintis iš draugų, kaupėsi įsiskolinimai už butą ir dėl visko buvau kalta aš, kad augindama mažiukę nesiieškojau darbo....tiesiog metus laiko kentėjau tai, skolinausi pinigus, melavau tėvams, apsimetinėjau, kad viskas gerai, kad esam laiminga šeima...nors visą tą laiką norėjosi verkti...as negalėdavau skūstis, kad pavargau, nes vaiko auginimas yra ne darbas, jis nė karto nepakeitė sauskelnių, nė karto nemaudė mažiukės...gryžęs iš darbo sėsdavo prie kompo ir būdavo labai pavargęs pažiūrėti mergaitę...prie jo neidavo prisiliesti, pabučiuoti....gyvenom kaip kambariokai...
pirmus du mėnesiu buvo įskaudintas, kad palikau jį...savaitgaliais švesdavo ir trankėsi su draugais....o jau dbr: keliais eina, kad tik sugryščiau, gėles dovanoja, sms per diena šimtus prirašo ir t.t. ko ankščiau nė nebuvo....
esu labai pasimetus...iš pykčio norisi pasiūsti jį toli toli....nes nebetikiu jo pažadais, ir kad galėjo taip greit pasikeisti....jo dėmesys, net pradėjo erzinti...buvau susitikus kelis kartus, bet žiūrėdama į ji, klausydama ką šneka nieko nejaučiu..jokios traukos....
o kažkas laiko ir neleidžia pasakyt, kad gal geriau išsiskirti...
tikrai nezinau ką daryt, toks jausmas, kad kiekvieną dieną tik kankinuosi spręsdama ir galvodama, kaip pasielgti...tikrai nučiuožt stogas baigia....
ce mano istorija....