QUOTE(Pareigyte @ 2011 10 01, 17:46)
Biziuk, o kaip tada su tuo "Prašykite ir jums bus duota, belkite ir bus atidaryta"?
Man šiek tiek pačiai baisu, ar nebūsiu prisižaidusi su tuo vizualizavimu prisiskaičiusi new age'inių knygų. Atsirado labai daug materialinių gėrybių, o su dvasiniais sunkiau. Kaip atskirti, ar vizualizuoji, ar tiesiog meldiesi ir prašai? Gal kriterijus yra tas, ar tu tolsti nuo Dievo ar prie jo artėji? Įdomu, ar yra koks dvasininkų išaiškinimas ta tema..
Neblogas straipsnis šita tema:
http://kvjk_lt/ivair...uka-jos-kepsime
Dar pacituosiu kai ką iš kunigo
Algirdo Akelaičio pastabų apie
sinkretizmą (New Age įeina į šią sąvoką):
"
Sinkretizmo apibrėžimas gana paprastas - pats žodis kyla iš graikų kalbos ir susideda iš dviejų terminų;
syn (kartu, drauge, bendrai) + krateo (laikyti, valdyti)
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad žmogus išardo kokią nors sistemą (arba netgi kelias sistemas) ir po to atsirinkęs tik kai kurias dalis suklijuoja jas į naują bendrą visumą. Pavyzdžiui: -- žmogus yra pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje, tačiau laikui bėgant jis ima domėtis budizmu. Na ir čia būna šiokia tokia krizė - žmogus neranda krikščionybėje to ką randa budizme ir kartais tampa sinkretistu - pradeda klijuoti "savo", t.y. "asmeninę" religiją, paimdamas mėgstamus bruožus, o sunkius arba nemėgstamus - atmesdamas.
....Čia labai lengvai vienas šalia kito išsitenka tiek krikščioniškasis Dievas, tiek beasmenis "aukštesnysi protas", tiek visokios energijos, tiek liaudies praktikos, pagonybė ir t.t. Stengiamasi netgi sąmoningai "ištrinti" ribas tarp to ką moko viena ar kita religija.
Kodėl tai daroma?
Manau yra dvi pagrindinės priežastys:
a) tai labai patogu - tikėjimas darosi minkštas ir lengvai pritaikomas pagal asmeninius poreikius

kartais teigiama, kad tai - tolerancijos ir pagarbos kitiems tikėjimams vaisius. Maždaug; "nesipykim, visų Dievas yra vienas ir tas pats, todėl galime gyventi draugiškai ir "srėbti tą pačią sriubą iš to paties puodo""
Viskas atrodo baisiai smagiai ir kuo puikiausiai. Tačiau... yra keletas pavojų. Netgi gana rimtų.
netiesa nr.1Kaip žinia - religijos tikslas yra keisti žmogų ir vis labiau jį artinti prie Dievo. Manau, kad čia nelabai įmanoma ginčytis
Religijos problema tame, kad kai kurie pasikeitimai yra labai sunkūs Pvz. jei žmogus įpratęs paleistuvauti - jam labai sunku pradėti laikytis reikalavimo "mylėk savo artimą kaip save patį" - jis dar nemoka gerbti kito žmogaus iki tiek, kad nenaudotų jo kaip priemonės ...
Tačiau... jei pradedame juos atmetinėti - nustojame augti ....
Ta pati istorija ir su mumis visais - anksčiau ar vėliau - jei sąžiningai žingsniuojame su Dievu - prieiname laiptelį, kuriam reikia daugiau jėgų, negu visiems prieš tai buvusiems Gal to ir nesimato iš pirmo žvilgsnio, bet ilgainiui darosi labai akivaizdu, kad žmogus atmetęs tikėjimo "sunkumus" ir pritaikydamas (t.y. atsirinkdamas tik kai kurias jo dalis) savo poreikiams - nustoja augti...
Religija nebe augina, bet pataikauja žmogui... Galų gale išryškėjantis tokios religijos "Dievo" paveikslas būna stulbinančiai panašus į tos "religijos" sukūrėjo portretą Dievas dažniausiai būna geras, gebantis keisti savo nuomonę, netgi pataikaujantis. Sunku sakyti "mylintis", nes meilė visada susijusi su tiesos sakymu - netgi ir skaudžios tiesos sakymu... Bet sukurtasis "Dievas" skaudžius dalykus dažniausiai supratinga nutyli.
Ši pirmoji netiesa yra tokia:
Sinkretizmas sunaikina religiją, o tai reiškia - palieka tikėjimą be rėmų, be taisyklių, be krypties. Žmogus nustoja augti.
......"