QUOTE(Avetė @ 2012 02 28, 23:43)
Sveikute
Gal nėra visom vienodo proceso... Man kaip tik pradžia buvo gera, nes dar daug energijos, entuziazmo buvo, daug daug užuojautos savo ligoniukui ir noro viską padaryti kuo geriausiai, nes negalėjau net nutuotkti, kad viskas tik blogės ir blogės...

Dabar tik būna pesimizmo ar kantrybės trūkumo bangelės, bet ir vėl gerą nuotaiką bandau išlaikyti... Patikėk - kiekvienoj situacijoj būna dar blogiau, o mum kiekvienai duota tiek - kiek galime pakelti, tad pažiūrėk į save iš šono, kokia tu rūpestinga ir stipri, kad ryžaisi apsiimti slaugyti sergantį, kokia tu dosni ir kiek daug gali duoti kitam, nieko iš to nereikalaudama... Man irgi čia buvo krizė dėl sustojusio gyvenimo... bet dabar stengiuosi nebegalvoti, o daryti, tiesiog daryti kol užbaigsiu, ką pradėjusi.
Gaila labai girdėti, kad vis daugiau mūsų po vieną vargstančių... Visgi kokios mes stiprios
Puikiai suprantu! Man tik taip pabodo.... Paauglystej Mama slaugiau(nepilnu kruviu zinoma), veliau priziurejau mociute, db senelis, zinoma kad buna kam blogiau , na bet nz nemoku as taip pozityviai nusiteikt (geda)
Nepamenu ar klausiau , bet ar turit kuri tokiu bedu kad ligoniukas nevalgo?
Tikiuosi greit kompa susitvarkys nors normaliai bendraut galesiu
Daryk, kaip Tau geriau;)