Atleiskit, nemoku rašyti trumpai
tiesiog toks atsiliepimas
Irène Némirovsky
Prancūziška siuitaPaveikta gana gausių liaupsių ir pagyrų nutariau perskaityti visus 502 puslapius prancūziškos siuitos. Taip, dar vakar vakar užverčiau paskutinius Irène Némirovsky knygos puslapius.
Jau ne pirmą (manau, ir ne paskutinį) kartą lieku nustebusi tuo, jog taip ilgai nesulaukėme tokio puikaus kūrinio savo apsiniaukusioje lietuviškoje literatūros padangėje. Nors knyga parašyta seniai, seniai publikuota, tik dabar (knyga lietuviškai išleista 2010 m. ) jos sulaukėme Lietuvoje. Būtų įdomu pasvarstyti kodėl, tačiau nenoriu leistis į beprasmį monologą. Nes monologu, tikriausiai, jis ir liktų. O juk panardžius po internetinius vandenis, radau informacijos, jog Irène per savo trumpą gyvenimą parašė ir publikavo apie 14 kūrinių, mano perskaitytoji Prancūziška siuita 2004 m. buvo apdovanota Prix Renaudot kaip geriausias prancūziškas romanas, o 2009 m.Harmburg Opera House buvo pastatytas baletas pagal Irène Némirovsky knygą Le Bal. Taigi- literatūrinis palikimas ir įvertinimas neprastas ir gana įspūdingas. Kodėl apie jį nežinojome anksčiau?... bet, dėkui dievui ir leidėjams, sužinojome (kad ir dabar- geriau vėliau nei niekada).
Leisiu sau padaryti nedidelį ekskursą ir papasakoti trumpai apie skaitymo stebuklą. Skaitymo stebuklas yra tarsi tinklas, kurį rezgame aplink save. Perskaičiusi Prancūzišką siuitą pradėjau tinklą regzti ir aš: perskaičiau kritikos straipsnių, susiradau internetinį puslapį, skirtą Irène Némirovsky, peržiūrėjau nuotraukas, galų gale mano smalsumas mane nuvedė į puslapį, kuriame išvardinti visi Prix Renaudot laimėtojai ir
. Taip pasaka be galo, kiekvienas naujas atradimas vedė prie kito atradimo
. Tai ir yra skaitymo stebuklas: gauni kur kas daugiau nei tikiesi. Dėkui ur šiai knygai, kuri mane praturtino
Kalbėti apie knygos turinį būtų netikslinga, nes jau pats knygos pavadinimas puikiai viską atspindi: siuita- pagal vieną tematiką skambantys keli kūriniai, dažniausiai vienam instrumentui. Instrumentas- tai tu, skaitytojau, kuris pajungęs vaizduotės galias gali savo kūną ir mintis nukelti į 1940- ųjų metų Prancūziją, naciams įžengus į levandomis kvepiančius provansiečių laukus, atvėrus kilmingų ir aristokratiškų paryžiečių duris. Visu savo grožiu atsiskleidžia turtuolių Perikanų rūmai, kolekcininko Šarlio Lanžlė porceliano lobynai, sąžiningųjų Moriso ir Žanos Mišo gyvenimas, o kur jau tapybiški Liusilės ir Madlenos personažai. Ir nenuostabu, kad kiekvienas iš šių veikėjų įtraukia, nes yra sukurti meistriškai ir itin kruopščiai. Knygos pabaigoje pateikiamos ištraukos iš asmeninių Irène užrašų, kuriuos ji svarsto, kaip sukurti įtaigų ir įdomų personažą: Viskas apgalvojama iki neįtikinamiausių smulkmenų: ,,manau, kad braškes reiktų pakeisti neužmirštuolėmis. Vargu ar vyšnioms žydint įmanoma ir sunokusias braškes rinkti. Tikriausiai skaitytojas nepastebėtų tokių neatitikimų, tačiau rašytojai tai svarbu. Ji iki ,,smulkmenų apgalvodavo kiekvieno, net ir antraeilio, romano veikėjo gyvenimą. Užpildydavo ne vieną sąsiuvinį aprašinėdama jų išvaizdą, charakterio bruožus, vaikystę, jų gyvenimo chronologinę eigą. Kai jau visi veikėjai įgaudavo išsamią tapatybę, ji pasiėmusi du- raudoną ir mėlyną- pieštukus pabraukdavo svarbiausius jų bruožus, kuriuos vertėjo išlaikyti, neretai išjų likdavo tik keletas. Tada nedelsdama imdavosi paties romano, tobulindavo jo kompoziciją, galiausiai redaguodavo galutinį variantą (apžvalgininkas Myriam Anissimov). Toks kruopštumas buvo pasmerktas ... sėkmei. Bent jau man pavyko užčiuopti tokio kruopštaus pasiruošimo vaisius, nes visi personažai atrodo tokie gryni ir tobuli .... Labai gaila, jog siuita, kurią turėjo sudaryti keturios dalys liko nebaigta. Ją nutraukė tragedija: tragedija žmogaus, šeimos, šalies, viso pasaulio. Būdama 39- erių Irène Némirovsky išvežama į Osvencimą (mat buvo žydų kilmės) ir nužudoma
Pabaigoje norėčiau tari padėkos žodį ir vertėjai Godai Bulybenko, kuri, mano nuomone, sumaniai išvertė knygą (nors nesu prancūzų kalbos žinovė): tačiau skaitant eilutes, tarsi paveikslas, potėpis po potėpio, tapėsi ir prieš mano akis. (Beje, tai, jog vertimas yra geras, patvirtina ir kritikai). Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą: neveltui, tiek laiko pragulėję rankraščiai, aptaškyti nekaltų aukų krauju, buvo verti išvysti dienos šviesą. Prancūziškos siuitos pasirodymo proga 2005 metais rašytojos vyresnioji dukra Denise Epstein BBC televizijai sakė: Didžiausias džiaugsmas man yra žinoti, kad knyga skaitoma. Tai nepaprastas jausmas, tarsi mano motina sugrįžtų į gyvenimą. Tai rodo, kad naciams nepavyko jos nužudyti. Irène Némirovsky žodis gyvas, jis skaitomas net ir tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Neabejoju kad bus ir suprastas ir įvertintas.
Rašydama šį atsiliepimą, jaučiuosi mažu sraigteliu , jaučiuosi negalinti tinkamai surikiuoti ir aprašyti savo mintis apie šią knygą, kuri man dovanojo kelias nepamirštamas dienas. Tai sudėtingas kūrinys: sudėtingas ne tik savo gausiais personažais, istorijos, meno, geografijos detalėmis, bet ir savotiškais kodais, paslėptais tarp eilučių, kurių dar iki galo negaliu suprasti. Juos priėmiau, juos pajaučiau, bet dar iki galo nesuvokiau. Todėl visiems, kuriems ši knyga patiko arba kurie dar tik svarsto- skaityti ar ne, rekomenduoju Dalios Zabielaitės straipsnį kultūros savaitraštyje Šiaurės Atėnai-
http://www.satenai.lt/?p=6985 Kad pakeltum tokią sunkią naštą,
Mums reikia, Sizifai, tavo stiprybės.
Man nestinga nei drąsos, nei kantrybės,
Bet tikslas toli, o laiko vis mąžta...
kraupu,o tas kas priejo irgi saltai taip paeme vaika kaip nieukr nieko ir nutempe,dar pasodino,kur protas...nu net nesitiki,kad tai ne koks montazas...
jau turiu ja,vakar parduotuvej paskaitineja,ir nuvariau i leidykla ir nusipirkau 
ir dar nuziurejau 3 Metodikos leidyklos knygas,kurias pirksiu ,kai isleis 
. Abi!!
