Perskaičiau Nick Cave. Asilė pamačiusi angelą. Antroji knygos pusė, tiesa sakant, nebuvo tokia jau juokinga. Knyga juoda, kaip toj vaikiškoj dainoj "juodos akys, juodos rankos", pikta, šlykšti, baisi, persisunkusi pūliais, mirtim, beprotybe, nežmogiškumu, skausmu. Sveiko proto anei lašo. Arba kur turėtų būt sveikoji pusė - religinė sekta. Sakyčiau ne silpnų nervų skaitytojams. Nors - kaip į šį kūrinį pažiūrėsi. Pasakotojas - "žmogus" (su kabutėm, bet vis dėlto žmogus), gimęs nenormalioj aplinkoj, pats tapęs nenormaliu, atstumtas ir engiamas normaliųjų fiziškai. šalutinis veikėjas - mergaitė, gimusi "normalioj" (irgi su kabutėm, nes sąlyginai normalioj) aplinkoj irgi engiama, tik psichologiškai. Abu įbauginti kaip žvėriukai ir vieniši. Vienas ginasi žudydamas viską aplink ir įsivaizduodamas esantis Dievas, kita žūsta įsivaizduodama, kad yra Dievo pašauktoji. O kaimas ir jo religiniai fanatikai džiūgauja, kad gimė dar vienas išpranašautas kūdikis, kuriam vėl bus galima plaut smegenis. Galima šią knygą priimt kaip alegoriją mūsų aklumui, kvailumui,
prietarams, viskam kas traukia mus žemyn. Fizinis "dugnas" purvas skurdas, bukumas - alegorija aklai dvasiai. Kitaip aš išsiaiškint šios knygos nemoku. Nepaisant nieko, iš tiesų verta ją skaityt, panašiai kaip ir Flanagano Guldo žuvų knygą.
Cav'as provokuoja. Debilo, išsigimusio psichopato lūpomis kalba intelektualus pasakotojas. Už kelių pastraipų, atsiranda trečias asmuo, kuris pasakotoją parodo apsiseilėjusį, kruviną valkatą, jo padrikus veiksmus, kita pastraipa - vėl Jukridas (pagr. veikėjas) kalba, aiškina, veda savo istoriją labai logiška linkme. Pribloškė Cav'o provokacija skaitytojams. Čia kalba Jukridas: "Žinot, niekaip nesuprantu, koks
jūsų čia vaidmuo, jūs tylūs niūrieji žiūrovai. Suprantat, kur jūsų vieta? Keista. Ar jūs pailgo veido, dėvit žilą peruką ir daužot mediniu kūjeliu? Ar iš ten tas keistas beldimas, kurį pastaruoju metu nuolat girdžiu? Maniau, kad jį skleidžia rimtesnė veikla [...] ar jūs kokie šalutinių vaidmenų atlikėjai ir statistai, kurie pasirodys paskutinėje scenoje įtūžio perkreiptas veidais [...] rėkdami klykdami "O siaubas ! siaubas ! [...] Esu ašai ir yra jie, o jūs ? Kas jūs,mano niūrieji liudininkai ? Kur
jūsų vieta ?" Tai va. Ir kaip teist tokį proto aptemimą, kaip teist aplinkybių auką, vargšą beprotį? Cav'o samprotavimai apie teisingumą: "Kita vertus, kokia išties logika remiasi mūsų žemiškosios kančios [...] kaip Dievas priima sprendimą, pavyzdžiui susemti visą vandenį iš vietos A ir išpilti jį į vietą B? Kaip? [...] kas ten aukštybėse vyksta ? Ar sistema atsitiktinė ? [..] Ar iš ten kauliukas gavo vardą ? [...] Ar sistema matematinė? Skaitinė ? O galbūt abėcėlinė ? "Šiandien P diena - Parazitų antplūdis,keli Pogromai, įvairūs Priepuoliai, Persekiojimas ir Papuvęs Pomidoras .."
Atsiprašau, kad tiek daug prirašiau, tačiau paliko man įspūdį ši knyga. Ir ne veltui, turbūt, atsiliepimas tik po vidurnakčio gimė