Heliantai paliepus, man panorėjus... ataskaita
O tai gėda jau tapo dėl tokio tingėjimo...
Doris Lessing "Martha Quest". Tai pirmoji serijos "Children of Violence" (Prievartos vaikai) knyga, pasakojanti apie protingą, jautrią, maištingos sielos merginą ir jos emociškai nelengvą paauglystę Pietų Afrikoje. Toks labai tipiškas
Bildungsroman, bet gerai parašytas, su įdomiomis įžvalgomis į paauglės sielą ir ją draskančius prieštaravimus. Marta pilna idealistiškų siekių, noro maištauti, nebūti kaip visi, nepasiduoti minios įtakai, bet tuo pačiu metu, kaip dauguma jaunų merginų, ji nori būti priimta bendraamžių, jaustis sava jų uždarame rate, nelikti už borto. Ji planuoja daug dirbti, mokytis, užsiimti "rimtais dalykais", bet vilioja ir šokiai, vakarėliai, nerūpestingas jaunystės šėlsmas. Geri norai pabudus ryte, kurie kažkur išgaruoja dar neatėjus vakarui... kas iš mūsų to nepatyrėme žalioje jaunystėje? Asmeniniai išgyvenimai knygoje persipina su pasvarstymais apie Pietų Afrikos politines ir rasines problemas, apie artėjančio karo Europoje atgarsius. Puikiai atskleista Afrikos dvasia ir atmosfera - vaizdai, garsai, kvapai, kasdienio gyvenimo smulkmenos... Galima beveik sakyti, kad Afrika yra dar vienas šios knygos veikėjas. Man patiko.
Clifford Simak "The Goblin Reservation" (Nykštukų rezervatas). Dar nieko nebuvau skaičiusi Simak, kažkaip sugebėjau jį praleisti, kai išgyvenau sci-fi ir fantasy skaitymo etapą (o jis buvo tikrai netrumpas). Šią nedidelę knygelę radau papigiai knygų mugėje, tai ir susigundžiau. Ir visai patiko. Veiksmas vyksta ateities Žemėje, kur yra ištobulintos kelionės tiek erdvėje, tiek laike, todėl kartu darniai (daugiau mažiau...) sugyvena ir žmonės, ir egzotiški ateiviai iš kosmoso, ir nykštukai, vaiduokliai bei fėjos, ir netgi... Šekspyras, atvykęs iš savo amžiaus į Laiko koledžą papasakoti apie tai, kaip ten nutiko, kad jis neparašė nei vienos iš jam priskiriamų pjesių, ir pagaliau atskleisti paslaptį, kas gi buvo jų tikrasis autorius. Labai smagi knygelė
Kažkuo priminė Terry Pratchett. Nors šiuo atveju turbūt reikėtų sakyti atvirkščiai, t.y. kad Pratchett knygos primena Simak.
Sarah Waters "Fingersmith" (Ilgapirštė). Iš pirmo žvilgsnio - tipiška angliška Viktorijos laikų misterija-kriminalas, su senu apgriuvusiu dvaru, jauna ir naivia didelio turto paveldėtoja, nedorėliais iš Londono padugnių sluoksnio, kurie kėsinasi į tą turtą... paskui viskas pasisuka visai netikėtai, kaip ir priklauso, ir t.t., ir t.p. Bet knyga nustebina. Ir ne tik tuo, kad pirmuosiuose puslapiuose pažadėta istorija (apgauti jauną merginą ir pasiimti jos turtą) pasibaigia knygai dar net neįtrečdalėjus, bet pasakojimas dėl to visai nepraranda pagreičio, gal net atvirkščiai. Siužetas suregztas labai neblogai, skaityti nenuobodu, yra ir pikantiško prieskonio, bet labiausiai patraukia dvi pagrindinės veikėjos - Sue ir Maud, abi stiprios moterys, kiekviena savaip. Pabaiga gal kiek silpnoka, nors kita vertus, kažkaip tokios ir norėjosi. Tikrai nebloga knyga. Rekomenduoju.
Chimamamba Ngozi Adichie "Half of a Yellow Sun" (Pusė geltonos saules). Šiltas, intymus, vietomis labai skaudus ir niūrus, vietomis juokingas ar net ironiškas, pasakojimas apie etnines problemas ir civilinį karą Nigerijoje XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šalies dalis, kurios gyventojų daugumą sudarė Igbo genties atstovai, nusprendė atsiskirti ir pasiskelbė atskira valstybe - Biafra. Bet beveik nei viena pasaulio šalis nepripažino naujosios valstybės, Nigerija atsiskyrusiųjų paleisti irgi nenorėjo (labiausiai dėl to, kad Biafros teritorijoje buvo daug naftos, ciniškai teigia autorė), ir po mėnesius trukusio karo, nepriteklių ir bado nualinta, Biafra kapituliavo. Visi tie įvykiai perteikiami per keturių pagrindinių veikėjų - trijų nigeriečių ir anglo - gyvenimus. Knygos pradžioje visi jie sukasi savam kasdienybės rate, kas dėsto universitete, kas vadovauja verslui, kas rezga meiles intrigas... Visą ta jaukią ir, nepaisant visko, gana laimingą kasdienybę sugriauna paaštrėję etniniai konfliktai ir galiausiai kilęs karas. Autentiška, aistringa, įtikinanti knyga. Svarbiausia - autentiška. Juodaodė afrikietė rašo apie Afriką. Nedaug dar tokių knygų esu skaičiusi, kažkaip vis daugiau pasitaikydavo baltojo žmogaus požiūris, kad ir koks sąžiningas, empatiškas ir t.t jis būtų. Knygoje apie tai irgi nemažai kalbama, apie skirtingus požiūrius. Šia prasme likau suintriguota. Noriu dar kažko panašaus.
Franz Kafka "Metamorphosis". Na šitą istoriją turbūt visi jau žino - prabunda žmogus iš ryto ir susivokia pavirtęs į vabalą. Tipiškas Kafka. Skaitai, iš pradžių dar pagalvoji vis "kokia nesąmonė, taip nebūna", bet vis tiek skaitai, nes traukia, o paskui jau ir nebegalvoji, kad nesąmonė, nes įtraukia visiškai. Puiki parabolė apie kitokius žmones, atskirtus nuo visuomenės, nesugebančios (nors atskiri individai ir mėgina) suprasti ir priimti to jų kitoniškumo. Stipru, nors ir labai paprasta. O gal būtent dėl to.
Daniel Keyes "Flowers for Algernon" (Gėlės Aldžeronui). Apie protiškai neįgalų vyruką Charlie, kuris smegenų operacijos dėka tampa protingu. Netyčia šią knygą radau savo skaityklėje ir perskaičiau vienu prisėdimu ilgo skrydžio metu. Patiko. Labai vykusiai pasirinkta pasakojimo forma - Charlie dienoraštis, iš pradžių vos perskaitomas, o paskui, pamažu pamažu, vis sklandesnis, mintys vis įdomesnės... bet simpatijos herojui lieka vis mažiau. Įstrigo mintis, kad intelektas be empatijos, be žmogiškumo - nulis, niekas. Charlie, gavęs galingą intelekto injekciją, bet dar nespėjęs emociškai suaugti, puikiai iliustruoja šią mintį. Šiek tiek užkabinama ir etinė problemos pusė - ar pateisinami tokie moksliniai eksperimentai, kaip toli galima eiti, protiškai neįgalų žmogų paverčiant bandomuoju triušiu, ar galima sakyti, kad jis tapo asmenybe tik tada, kai iš neįgalaus juodadarbio tapo intelektualu? Gaila buvo, kad viskas turėjo taip baigtis, bet kartu buvo aišku, kad tik taip ir gali būti, nes kitaip nebus teisinga. Patiko.
Man tokios apskritai ne prie dusios, bet uzsispyriau pabaigti, ir ka?
