Mmergyte, smagu, jog naudinga temele
Tikrai neatidaro, gal tuomet reikia ikelti visa teksta, nes kazkodel neduoda nuorodu ideti
PSICHOLOGINE VAIKO RAIDAAptarsime psichologinę vaiko raidą: pirmųjų vaiko metų problemas ir adaptaciją aplinkoje, antruosius vaiko metus, kai vaikas siekia autonomiškumo bei trečiuosius metus, kai vaikas imasi iniciatyvos ir konkuruoja.
Remiamės neseniai pasirodžiusia ir išsamia knyga "Vaikų sveikatos enciklopedija", kurią parašė didžiulis autorių kolektyvas. Psichologinę vaikų raidą aprašė dr. Darius Leskauskas. Knygą išleido "Šviesos" leidykla.
Pirmųjų vaiko metų problemos ir adaptacija aplinkojeGali kilti klausimas, kokios problemos gali kilti vaikui, jeigu jis yra viskuo aprūpintas ir turi mylinčius tėvus? Didžioji dalis problemų vaikui kyla iš to, kad jis gimsta mažai pasirengęs gyvenimui - nemoka vaikščioti, pats pasiimti ko reikia, kalbėti, užmegzti pažintis, nemoka net pats pavalgyti. Taigi tenka viso to mokytis.
Žinoma, išmokti nėra lengva - tam priešinasi dar netreniruotas kūnas, nepažįstama ir neištyrinėta aplinka, dažnai, ir aplinkinių reikalavimai ar nesupratingumas. Vadinasi, problemos ir konfliktai yra neišvengiami. Todėl jauniems tėveliams tikrai nereikėtų dėl visko kaltinti savęs.
Nederėtų pasiduoti ir nerimui, nes dauguma vaiko vystymosi eigoje iškylančių problemų išsisprendžia per tam tikrą laiką, o padėti vaikui jas išspręsti yra lengviau, kai tėvai išlaiko pasitikėjimą savimi ir savo vaiku - panika tam tik trukdo.
Svarbiausi vaiko tikslaiVienas geriausiai žinomų vaikų raidos tyrinėtojų Erikas H. Eriksonas (Erik H. Erikson) teigė, kad kiekvienu vystymosi laikotarpiu vaikas turi pasiekti tuo metu jam svarbiausius tikslus. Nuo to, ar sėkmingai jam tai pavyksta, priklauso svarbių vaiko asmenybės ar charakterio bruožų susiformavimas ir tolesnio vystymosi sėkmė.
Kokie svarbiausi tikslai, kurių vaikas turi siekti vystydamasis? Jų daug, jie priklauso nuo vaiko amžiaus ir gyvenimo sąlygų, todėl būtų sudėtinga juos visus išvardinti. Tačiau vieni pagrindiniai būtų šie:
Įvaldyti savo kūną, jo funkcijas;
Įvaldyti savo vidinius impulsus ir emocines būsenas;
Vis labiau savarankiškėti;
Užmegzti ir palaikyti gerus tarpasmeninius santykius;
Įvaldyti įrankius ir sukaupti reikiamas žinias;
Keisti aplinką arba prisitaikyti prie jos;
Prisitaikyti prie savo pasikeitimų.
Šie tikslai išlieka svarbūs žmogui visą gyvenimą, tačiau daugiausia jų yra ir jie sunkiausiai pasiekiami ankstyvoje vaikystėje. Vyresniame amžiuje žmogus turi išmokti vaikščioti kitaip nei paauglystėje, prisitaikydamas prie vis dažnėjančio sąnarių skausmo ar greitesnio nuovargio.
Tačiau savarankiškai žengti pirmuosius žingsnius yra nepalyginamai sunkesnė užduotis. Todėl pirmaisiais vaiko metais jam ypač svarbi suaugusiųjų pagalba. Visų tikslų vaikas siekia ir reikiamų gebėjimų mokosi santykių su artimiausiais suaugusiais kontekste.
Vaiko santykiai pirmaisiais metaisKokie tie santykiai būna pirmaisiais metais? Mama vaiką maitina, keičia jam sauskelnes ar vystyklus, padeda nusiraminti, kai vaikas verkia, ir jį užmigdo. Šiuo gyvenimu laikotarpiu vaikui reikia padėti brandinti kūno homeostazę - vidaus organų veiklą ir medžiagų apykaitą.
Tai reikalinga todėl, kad iki gimimo jis beveik metus gyveno mamos įsčiose, apsaugotas nuo šalčio ar saulės kaitros, su jos krauju gaudamas maisto medžiagas per virkštelę. Jam gimus padarytas svarbus žingsnis į savarankiškumą, bet prie šių pokyčių reikia prisitaikyti.
Vaikui prasideda savo vidinių impulsų įvaldymo procesas, nes, nebegaunant maisto medžiagų iš motinos, atsiranda alkio jausmas, o pasikeitęs maistas gali sukelti pilvo skausmą. Net ir pavykus atsikratyti tuo, kas lieka iš maisto, po kiek laiko atsiranda nemalonus odos dirginimo jausmas sauskelnėse.
Tenka išmokti kuriam laikui pakęsti šiuos nemalonius pojūčius - pradeda formuotis kantrybė arba atsparumas stresui. Reikia išmokti valdyti ir aplinką - prižiūrintį suaugusį, be kurio pagalbos neįmanoma atsikratyti nemalonių pojūčių ir patirti pasitenkinimo.
Iš pradžių vienintelis įrankis tam yra savas balsas, kurį reikia įvaldyti. Jam tobulėjant, vaiką gerai pažįstanti mama gali atskirti, kada jis verkia dėl alkio, kada dėl nepatogumo sauskelnėse, o kada iš išgąsčio.
Svarbu, kad ji gebėtų tai atskirti ir adekvačiai reaguoti; vienu atveju duodama valgyti, kitu - pamasažuodama pilvą ar raminamai priglausdama prie savęs. Tikrai pamatęs mamos veide ir elgesyje savo emocijų atspindį, vaikas išmoksta atskirti, diferencijuoti jame kylančius nemalonius pojūčius.
Reakcija į nerimą bei įtampąTokiu pat veidrodinio atspindžio principu vaikas išmoksta reaguoti į nerimą, vidinę įtampą. Tarpasmeninės psichoterapijos kūrėjas Haris Stakas Sulivanas (Harry Stack Sullivan) teigė, kad kūdikis atsineša įgimtą poreikį artimam tarpasmeniniam ryšiui ir gebėjimą empatiškai suvokti mamos emocinę būseną. Tą vaikas pajunta iš jos balso tono, judesių, veido išraiškos ir kt.
Jeigu vaiko verksmas kelia mamai sunkiai valdomą nerimą ar pyktį, tai jis išgyvena kaip nemalonų buvimą kartu. Vengdamas šio nemalonumo, vaikas pradeda baimintis ir nerodo tokią mamos reakciją sukėlusių savo jausmų, norų, poelgių, o į nemalonius pojūčius įpranta reaguoti panika ar stipriu pykčiu.
Jeigu vaikas verkdamas sulaukia kantraus ir švelnaus nuraminimo, tai jis išgyvena kaip malonaus buvimo kartu su mama sugrįžimą, kompensuojančio nemalonią vidinę įtampą ir skausmą. Taip jis išmoksta nebijoti nemalonių pojūčių, nes gali pasitikėti, kad jie bus nuraminti ir nesugriaus malonaus artumo su mama.
Tokiu būdu vaikas įprantama ilgiau ištverti nemalonius pojūčius, ugdoma jo kantrybė, gebėjimas nusiraminti, nepulti į paniką, pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, vaikas, jau pradėjęs vaikščioti savarankiškai, nugriuvo ir užsistatė gumbą. Viena mama, išsigandusi, kad vaikas pavojingai susižeidė, nerimo kupinu veidu pagriebs jį, kuo greičiau ieškodama šalto kompreso, pakeliui dar išbardama vaiką už neatsargumą, o tėvą už tai, kad laiku nesureagavo į kritimą.
Kita mama priims šį kritimą, kaip neišvengiamą auką gravitacijos įveikimui ir mokymuisi vaikščioti, prieis prie vaiko ramiu veidu ir balsu, bandydama nuraminti jo paties išgąstį. Jei žaizda tikrai rimta, tada imsis ją tvarkyti.
Pirmuoju atveju gali būti, kad mamos išgąstis bus didesnis nei vaiko, šaltas kompresas nemalonesnis nei sumušimo sukeltas skausmas, o mamos pyktis - ženklas, kad nereikia per daug pasitikėti savo naujais gebėjimais.
Abipusiai vaiko ir mamos santykiaiTaigi šiuo laikotarpiu mamai svarbu išmokti suprasti dar nemokančio kalbėti vaiko jausmus, nerimo priežastis, atspindėti (pabandyti perteikti) jam jo paties emocijas, savo ramybe jas neutralizuoti. Tokiu būdu leisti vaikui atgauti malonią savijautą ir patirti abipusiai malonaus buvimo kartu su mama jausmą.
Nieko baisaus, jei tai ne visada pavyksta. Mama negali būti ideali, svarbu, kad būtų pakankamai gera (tai legendinis anglų pediatro ir psichoanalitiko Donaldo Vudso Vinikoto (Donald Woods Winnicott) posakis). Jos trūkumai skatina vaiką tobulinti savireguliacijos gebėjimus.
Tam, kad mamos ir vaiko tarpusavio santykiai taptų tvirti, reikia, jog jie teiktų abipusį pasitenkinimą. Vadinasi, jie negali būti paremti tik vienpusiais pranešimais apie nemalonumus ir pagalbos reikalavimais. Vaikui reikia išmokti atsiliepti į mamos prašymus ir jausmus. Ir tai ne tik prašymas pakentėti, kol pašildys buteliuką su maistu.
Dar pirmaisiais gyvenimo metais turi išmokti nusišypsoti, kai mama jam šypsosi, paguguoti, o iki 1,5 m. ištarti pirmuosius žodžius, kurie dažniausiai būna "mama" arba "tėtė". Teigiamų emocijų išraiškos būdai reikalauja ilgų veido raumenų ir kalbos aparato treniruočių, bet rezultatas gyvybiškai svarbus - stirpėjantis tėvų prisirišimas prie vaiko, nors juo rūpintis, nepaisant nuovargio po neišmiegotų naktų ir kitų nepatogumų.
Be tvirto ir ilgalaikio emocinio prisirišimo vaikai neišgyventų, nes daugybę metų (daug ilgiau nei visos kitos gyvos būtybės Žemėje) žmogaus naujagimis yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų.
Pamatinis (ne)pasitikėjimasVaikų ir tėvų prisirišimo svarbą aprašęs Džonas Baulbis (John Bowlby) teigė, kad tai genetiškai užkoduota kiekviename mūsų. Šis jausmas leidžia vaikui jaustis saugiam, garantuotam, kad juo bus pasirūpinta, kad bus suprasti jo poreikia ir jis nebus paliktas vienas.
Šis prisirišimas susiformuoja pirmųjų gyvenimo metų viduryje, kai vaikas jau pradeda gerai atpažinti jį globojančią mamą. Tiesa, kartu ateina ir svetimų žmonių baimė ar netekties skausmas, jei tenka išgyventi ilgą išsiskyrimą su ja.
Jeigu vaiką globojančios mamos ar auklės elgesys yra pakankamai pastovus, kasdieninis gyvenimas ramus ir nuspėjamas, išsiskyrimai neilgi, vaikui susiformuos saugus prisirišimas. Juo remiasi pasitikėjimo pasauliu, žmonėmis, pačiu savimi jausmas, virstantis viena esminių žmogaus charakterio savybių visam gyvenimui.
Anksčiau minėtas Eriksonas manė, kad svarbiausias tikslas vaikui vystantis pirmaisiais gyvenimo metais yra šio pamatinio pasitikėjimo įgijimas. Dažnai vaiką prižiūrinčių asmenų kaita (pvz., nerandama tinkamos auklės), ilgi išsiskyrimai su mama (pvz., dėl ligos ar išvykimo), mamos elgesio nenuspėjamumas (pvz., jei ji yra nuotaikos žmogus, į tokį patį vaiko elgesį vieną kartą reaguojanti džiaugsmu, o kitą kartą pykčiu), nesugebėjimas suprasti vaiko poreikių ir juos patenkinti, lems nesaugų vaiko prisirišimą ir pamatinį nepasitikėjimą.
Ateityje jis gali pasireikšti nepasitikėjimu savimi, atsiskyrimo baimėmis ir polinkiu depresijai, arba nepasitikėjimu aplinkiniais, paranojiškomis nuostatomis (visi prieš mane; visi blogi išskyrus mane) ir nesiskaitymu su kitais žmonėmis.
Papildyta:Antrieji vaiko metai ir jo kelias savarankiškumo link.Autonomiškumo linkAntraisiais vaiko gyvenimo metais prasideda laikotarpis, kai vaikui būtina išsiugdyti autonomiškumo jausmą ir išvengti per didelės gėdos bei polinkio abejoti. Tai laikotarpis, kai vaikas vis geriau įvaldo savo raumenis - pradeda vaikščioti ir valingai kontroliuoti savo sfinkterius (šlapimo puslę ir išangę uždarančius raumenis).
Tam, kad suvaldytų sfinkterius, jam tenka išmokti dviejų priešingų veiksmų, atliekamų raumenimis - sulaikymo ir paleidimo. Be to, ir naujo psichologinio gebėjimo - apsisprendimo, kada ir kurį iš jų naudoti. Būtent šis apsisprendimas pradeda formuoti autonomiškumo, galėjimo pačiam pasirinkti, ką daryti, pojūtį.
Šis, atrodo, paprastas, kasdienis, viešai neaptarinėjamas veiksmas turi didžiulę reikšmę ne tik paties vaiko raidai, bet ir jo santykiams su tėvais, kurie ima vis atkakliau reikalauti, kad šis tuštintųsi ar šlapintųsi tik į puoduką, o ne į drabužius ar sauskelnes. Išmokęs valdyti šiuos procesus, vaikas turi pasirinkimą, ar suteikti tėvams džiaugsmą ir patenkinti jų norus, ar sukelti jiems pyktį ir nusivylimą pasielgus priešingai.
Taigi vaikas gali pasijusti įgijęs valią valdyti pasaulį. Jeigu tėvai nepakankamai džiaugiasi į puodelį padaryta dovana, galima nustoti tenkinti jų norą. Arba galima užtrukti su tos dovanos pateikimu ir ilgiau išlaikytų tėvų dėmesį, derintis dėl to, ar "padaryti", ar "nepadaryti". Apsispręsti vaikui ne visada lengva. Juo labiau, kad savų raumenų kontrolė ir pojūčių suvokimas nėra tobulas, pasitaiko ir nesėkmių.
Dažnai tais atvejais tėvai ima gėdinti vaiką. Gėda yra labai nemalonus jausmas, ankstyvesnis už kaltę. Kai ją tenka išgyventi nuleistomis kelnytėmis, į tave žiūrint suaugusiam, kuris, dar ir mato daugiau nei tu pats (ir tai kas liko už tavęs, užpakalyje), būna labai skaudu. Jeigu tai daroma per dažnai, per grubiai, per anksti (kai vaikas dar fiziologiškai negeba valdyti sfinkterių), galima atimti vaikui norą siekti autonomiškumo, pasmerkiant visą gyvenimą kankintis nuolatinėse abejonėse dėl savo sprendimų.
Arba priešingai - išugdyti nuolatinį norą priešintis vyresniųjų reikalavimams, neracionalų užsispyrimą. Taigi gėdinimas, kaip auklėjimo (o teisingiau pasakius baudimo) priemonė, neturėtų būti taikomas dažnai. Tuštintis į puoduką vaikas turėtų būti pratinamas ne per anksti. Geriausia, kai jau pats geba ilgiau sulaikyti šlapimą ir išmatas.
Bet kuriuo atveju, jam mokantis būtinas palaikymas, tėvų kantrybė jo nesėkmėms ar užsispyrimui.
Vaiko individualumo įtvirtinimasPradėjęs vaikščioti vaikas gali savo valia atsiskirti nuo mamos ir nueiti, kur nori. Tai kitas žingsnis į savarankiškumą ir atsiskyrimą nuo motinos.
Ne visada lengva tai priimti - mama gali pasijusti nemylima arba supykti dėl neklusnumo, kai vaikas atsisako eiti įsitvėręs jos rankos ir pasuka į priešingą pusę. Tačiau patartina išlikti ramiai - vaikas išbandęs naujus gebėjimus būtinai sugrįš atgal.
Tai ne noras supykdyti mamą, o noras pasigirti, ką jis sugeba, patikrinti, ar mama jį myli, ar laukia sugrįžtančio. Būtent tame atsitolinime ir sugrįžime pas mamą Margaret Maler (Margaret Mahler) matė vaiko individualumo įtvirtinimą.
Tai laipsniškas procesas, prasidedantis nuo visiškos simbiozės su motina stadijos pirmaisiais vaiko mėnesiais, kai jis dar neatskiria, kur yra jis, o kur mama. Šis atsiskyrimo procesas būtinas, kad vaikas įgytų gebėjimą suvokti skirtumą tarp savo ir kitų žmonių jausmų bei norų, tarp savo fantazijų ir tikrovės.
Be abejo, dar ilgai svarbiausi žmonės pasaulyje vaikui liks tėvai, kol paauglystėje prasidės naujas, drastiškesnis atsiskyrimo nuo jų ir savo individualybės įtvirtinimo etapas.
Papildyta:Tretieji vaiko metai, kai pastarasis imasi iniciatyvos ir ima konkuruoti.Iniciatyvos rodymasAntraisiais-trečiaisiais metais, vis geriau įvaldydamas savo kūną ir kalbą, intensyviai keičiančią aplinkos suvokimą bei mąstymą, vaikas imasi vis sudėtingesnės, didesnio organizuotumo reikalaujančios veiklos. Ir daro tai vis atkakliau; pradeda rodyti iniciatyvą pats pavalgyti, apsirengti, išsinešti žaislus į kiemą ir t. t.
Tėvams toks procesas dažnai reiškia laiko praradimą, gręsiantį namų remontą ir kitus moralinius bei materialinius nuostolius. Neišvengiamai vaiko iniciatyvumas susiduria su tėvų draudimais ir bausmėmis už padarytus nuostolius.
Jeigu vaiko pastangos nugali (sulaukusios tėvų kantrybės, pagalbos) - tai iniciatyvumas, aktyvumas, atkaklumas, gebėjimas nenuleisti rankų patyrus nesėkmę, tampa svarbiais jo charakterio bruožais. Jeigu draudimai ir bausmės yra per dažni ir per griežti, vaikui gali formuotis baimė patirti nesėkmę, kaltės jausmas už savo atkaklumą ar norus, polinkis lengvai atsisakyti tikslų ir interesų.
Pirmuoju atveju vaiko elgesys gali būti sunkiai valdomas ar nuspėjamas, antruoju atveju - jis bus paklusnesnis, bet stokojantis asmeninės iniciatyvos.
Šiuo laikotarpiu vaikas ypač imlus ir norintis mokytis. Svarbu palaikyti jo smalsumą, kantriai atsakinėti į daugybę "Kodėl?", neatsisakyti kartu su vaiku daryti vis sudėtingesnius darbus.
Neišvengiama konkurencijaVaiko kaltės jausmą gali skatinti ir tai, kad savo atkakliu elgesiu jis ima siekti tėvams dažnai nepriimtino tikslo. Tai noras, kad mamos ar tėvo meilė, dėmesys priklausytų tik jam vienam. Šiam tikslui pasiekti reikia įveikti konkurentus - vieną iš tėvų ar brolius/seseris.
Sunku nepatikėti psichoanalizės kūrėjo Zigmundo Froido (Sigmund Freud) aprašytu Edipo kompleksu, kai matai berniuką, kuris gulasi tarp tėvų į lovą ir lyg netyčia bando kojomis nustumti tėvą, arba mergaitę, prašančią tėvo žaisti jos jaunikį.
Vertėtų supratingai reaguoti į konkuruojantį su tėvu vaiką - tai neišvengiama raidos stadija. Gebėjimas konkuruoti su varžovais vaikui bus reikalingas suaugus kovojant dėl mylimo žmogaus ar profesinės karjeros.
Nereikėtų įsitraukti į vaiko provokuojamą konkurenciją ir nenaudoti suaugusio žmogaus pranašumo jį grubiai atstumti ar pažeminti. Geriau pasiremti didesne išmintimi, kantrybe, priimti vaiko meilę ir norą būti svarbiausiu, išmokyti jį dalintis mylimo žmogaus dėmesiu. Be to, paaiškinti, kad jam skirta meilės dalis nesumažės dėl to, kad jis nebus pats geriausias ir vienintelis.
Tam padeda ir gebėjimas atrasti malonios bendros veiklos su konkurentu. Jeigu ši krizė įveikiama sėkmingai, vaikas išmoksta ne tik atkakliai, bet ir lanksčiai siekti tikslų - patirti visavertį džiaugsmą pakeitęs tikslą ar troškimų objektą, o kartais tik iš dalies patenkinęs savo norą.
Savivertės jausmasEriksonas rašo, kad šiuo laikotarpiu "emociniame vaiko gyvenime įvyksta lemtingas skilimas ir virsmas - skilimas tarp galimos žmogaus šlovės ir galimo visiško jo žlugimo". Geriau, kad toks skilimas būtų trumpalaikis, ir vaikas išmoktų priimti savo trūkumus, nepamiršdamas savo gebėjimų.
Savasties psichologijos kūrėjas Heinsas Kohutas (Heinz Kohut) teigė, kad vienas svarbiausių tikslų kiekvieno vaiko vystimesi yra išsiugdyti savivertės jausmą. Tam iš pradžių reikia jaustis visagaliu (kaip jaučiasi vaikas vien savo verkimu priverčiantis mamą patenkinti jo poreikius pirmaisiais metais; valdantis mamos nuotaiką pasituštinimu į puoduką antraisiais metais; girdamasis naujas sugebėjimais būdamas vyresnis).
Tokia visagalybė gali erzinti tėvus, bet geriau neskubėti jos mažinti (net jei tai būtų pateisinama noru parodyti jam realybę). Geriau tą daryti laipsniškai, leisti vaikui pačiam patirti savo trūkumus ir net paguosti tomis akimirkomis (pvz., kai nepavyksta kamuoliu pasiekti krepšio, nors vaikui taip paprasta tai įsivaizduoti, ypač matant, kaip tėtis mėto kamuolį).
Tai leis įgyti realistišką savęs suvokimą ir priimti vaikui save tokiu, koks jis yra, išvengiant per skaudžių narcistinių traumų, galinčių palikti baimę pasirodyti nevykėliu visam gyvenimui.
Verta paminėti kalbos vystimosi svarbą. Ji svarbi ne tik bendravimui. Jos vystimasis tobulina vaiko mastymą ir savęs suvokimą. Mokydamasis kalbėti, vaikas išmoksta žodžiais išsakyti savo norus, jausmus. Tačiau iš pradžių žodžius reikia suvokti, įvardinti sau mintyse - mentalizuoti, kaip pasakytų vienas šiuolaikinių psichoanalitikų Peteris Fonagis (Peter Fonagy).
Savo vidinės būsenos suvokimas padeda žmogui sumažinti vidinę įtampą, nerimą, pasirinkti tinkamiausią elgesį, taigi leidžia geriau valdyti savo emocinę būseną ir elgesį. Pavyzdžiui, pyktis. Tai neišvengiamas įgimtas jausmas, todėl pats savaime jis yra nei geras, nei blogas. Bloga gali būti tik jo raiška.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas jį reiškia kasdamas mamai į krūtį, vėliau sulaikydamas išmatas ar pratrūkdamas nevaldomu pykčio priepuoliu, krisdamas ant žemės ar trankydamas daiktus. Įgijęs mentalizavimo ir kalbos gebėjimą, vaikas jau gali suprasti jį apėmusio pykčio jausmą, gal net jo priežastis ir išlieti savo jausmą žodžiais.
Todėl tėvams svarbu kaip įmanoma daugiau kalbėti su vaiku, įvardinti jam jo ir savo jausmus. Tokiu būdu vaikas mokomas geriau save suvokti ir išreikšti.
Galim deti pacius straipsnius, nuorodas ir pan. Būtų gerai, kad neapkrautumėm šios temos diskusijomis apie straipsniuose aptariamus dalykus, nes tam yra atskiros temos 
