Straipsniai: vaikų-tėvų santykiai/vaikų auklėjimas

Parekomenduosiu jau perskaitytą ir draugių išgirtą Liaukitės vaikus auklėti, padėkite jiems augti knygą.

VAIKU BAIMES

Nakties tamsoje gyvenantys baubai, raganos, juodosios rankos gulinčios juodoje dėžutėje, daktarai su didžiuliais švirkštais, vandens pabaisos ir pikti burtininkai, grobiantys „blogus“ vaikus – tai tik kelios baimės iš mūsų mažųjų sąrašo. Taip jau yra, kad mažiukai vis kažko bijo. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės, mažyliai iki šešerių metų turi ypač daug baimių ir tai – visiškai natūralu, juk mažojo pasaulis keičiasi ir vaikas jame dažnai jaučiasi nesaugus. 3m. – 6m. vaiko kasdieninis „darbas“ – žaidimas, kuriame mažiukas vaidina įvairius suaugusiųjų vaidmenis. Tokio amžiaus vaikai tapatina save su suaugusiais, ir jiems atrodo, kad jie gali tiek pat, kiek tėtis ar mama. Tačiau pabandę būti suaugusiais, mažyliai nusivilia, (juk jie tam dar per maži) ima jaustis nesaugiai, jaučia nerimą.

Vaikų pasaulis kitoks, nei mūsų. Mes apskritai viską matome kitaip, nes vaikų fantazija neišsijungia nė sekundei, tad už tamsos ar eskalatoriaus jie mato kažką dar. Tai, ko nebemato suaugusieji. Dėl padidėjusio nesaugumo jausmo, kintančio pasaulio suvokimo ir fantazijų atsiranda baimė. Šiaip, baimė natūralus jausmas, pranešantis apie grėsmę, juk kitaip nežinotume, ko saugotis. Tačiau vaikų iki šešerių metų baimės dažniausiai yra iracionalios. Pavyzdžiui, - keturmetis pyplys bijo važiuoti eskalatoriumi. Kokia dažniausia tėvų reakcija? Jie piktinasi ir sako vaikui, kad bijoti nėra ko, klausia, „na kodėl tu bijai, juk čia nieko baisaus, visi važiuoja, o tu bijai!“ ir t.t. Pasąmoningai vaikas gauna iš tėvų žinią, kad jis ne toks kaip visi, kvailas ir nenormalus, mat kiti nebijo to, ko bijo jis. Maža to, vaikas gali pasijusti kliuviniu tėvams ir imti jausti kaltę – „mamai reikia skubėti, o aš bijau važiuoti eskalatoriumi“. Beje, tokie tėvų įkalbinėjimai, neva bijoti nėra ko, ne tik nepadeda vaikui, nes jam yra nesuvokiami (jis mato pasaulį kitaip), bet ir pagilina jo baimes.

Geriausias būdas padėti vaikui nugalėti baimę – pripažinti ją ir duoti vaikui laiko pačiam su ta baime susitvarkyti. Galima pasakyti mažyliui: „taip, tavo amžiuje normalu yra bijoti, taip, daugelis vaikų bijo. Galbūt yra tokių, kurie nebijo, bet yra ir tokių, kurie bijo“. Pripažindami, kad taip jaustis galima, leidžiame vaikui suprasti, kad jis normalus. Pavyzdžiui, kai vaikui pasakai, kad natūralu verkti pas daktarą, tuo momentu jis gali paverkti labiau, bet po to daug greičiau nurimsta. Taip yra dėl to, kad vaikas įgauna energijos susitvarkyti su savo baime, jis nukreipia dėmesį ne į savęs kaltinimą, nuvertinimą, o į susidorojimą su baime.

Dar vienas būdas „nugalėtim baubus“ – nukreipti mažylio dėmesį. Tačiau prieš tai darant, vis tiek būtina pripažinti vaiko baimę. Kartais padeda mažajam papasakota istorija, kaip kiti vaikai tvarkosi su savo baimėmis.

Labai gali padėti žaisliukai – jei mama ar tėtis padovanos vaikučiui pliušinį meškiną ar liūtą ir pasakys, kad jis saugos, mažasis veikiausiai tuo patikės. Tad toks žaislas apsaugos ne nuo vienos baimės, - suteiks vaikui saugumo, nes įsijungusi fantazija paprastą meškiuką pavers stebuklingu saugumo simbolio. Juk talismanų turi ir suaugę.

Įtakos vaiko baimėms turi ir tėvų gąsdinimai – „neužmigsi, - ateis baubas, eisi į rūsį – ragana tave nusineš“ ir t.t. Nors taip gąsdiname, norėdami mažylį apsaugoti nuo pavojų, iš tiesų jam labiau kenkiame. Taip įteigiame vaikui, kad pasaulis yra baisus, be to mes mažyliui meluojam... Psichologų nuomone, taip „saugodami“ mažylius, mes labiau rūpinamės ne jais, bet savimi. Juk šitaip manipuliuojant vaiku lengviau su juo tvarkytis. Tuo tarpu daug geriau būtų patenkinti vaiko smalsumą – nueiti su vaiku į tą rūsį, o ne gąsdinti mažylį. Beje, nors vėliau gąsdinami vaikai suvokia, kad raganų apskritai nėra, pasaulio kaip pavojų kupinos vietos vaizdas ir dėl to atsiradęs nesaugumo jausmas ar nerimas, gali lydėti jį visą gyvenimą.

Ar vaikas turi baimių, priklauso ir nuo situacijos šeimoje. Jei vienas ar abu tėvai nerimastingi, aplinka nesaugi, - vaikas bijo dažniau. Tiesa paprasta, - mažo vaiko problema yra jo tėvų problema. Jei mažylis staiga ima bijoti tamsos, būti vienas ar dar ko nors, priežasčių reikia ieškoti artimiausioje aplinkoje: šeimoje, vaiko santykiuose su močiute, seneliu ar darželio auklėtoja.

Baimė gali būti ir „pakeista“ – pavyzdžiui, vaikas bijo geriančio pikto tėvo, tačiau negali to pasakyti, nes nėra priimta sakyti „nekenčiu ar bijau tėvo“. Tuomet baimė pasąmoningai gali „persikelti“ ir mažiulis ima bijoti, pavyzdžiui, žaibo ar tamsos. Tikrąsias tokių baimių priežastis dažniausiai pavyksta „atkapstyti“ tik pas psichologą. Kartais vaiko baimė yra manipuliacijos įrankis – bijantis tamsos mažiulis galbūt paprasčiausiai reikalauja daugiau mamos dėmesio.

Psichologai ramina, kad vaikiškos baimės yra išaugamos. Normalu, jei vaiduoklių bijo 3-6 metų vaikas. Kartais baimės pasilaiko kiek ilgiau, iki aštuonerių, devynerių metų. Bet jei vaikiškosios - iracionalios baimės nepraeina ir paauglystėje, - būtina aiškintis, kodėl vaikas bijo ir ar vaikui neprasidėjo neurotinė reakcija.

Juokinga detalė - gąsdinimai yra paveldimi! Kitaip tariant, savo vaikus ir anūkus dažniausiai gąsdiname tuo pačiu, kuo mamos ir močiutės gąsdino mus. Psichologai pastebi, kad dažniausi tokių gąsdinimų personažai – ragana ir gydytojas. Tiesa, kas kelios kartos gąsdinimų personažai kiek keičiasi, prisiderindami prie kintančio pasaulio.

Atakuojam „ožius“!

„Na, prašau, nupirk man ką nors. Nupirk! Mama-a-a-a, nupi-i-irk! Nupirk, arba neisiu į mokyklą” – turbūt ne sykį girdėta pyplio rauda parduotuvėje. Arba ryte: „nesivilksiu šiandien šitos suknelės!!Nesivilksiu!!! Noriu anų raudonų kelnių ir šitų žalių dryžuotų kojinių!!!Ne, man nebus šalta!“. Tai kas, kad darželyje vaidinimas, kur jūsų atžala turi būti Snieguole, o pastarosios, kiek žinia, žalių kojinių neturėjo. Taigi, jūsų namuose vieną dieną apsigyvena vaiko „ožiukai“. Tiksliau, - visa banda užsispyrusių ir apie viską savo nuomonę turinčių ožių. Kova su jais neretai primena lietaus lašų gaudymą su puodu rankose, kitaip tariant – beveik jokio rezultato: „ožiai“ lieka gyvi sveiki, o jūsų nervų sistema reikalauja papildomų resursų.

Raguotieji „nedarysiu! nenoriu! nupirk!“ susiję su vaiko raida. Nuo gimimo buvęs labai priklausomas nuo tėvų, o ypač – mamos, apie antruosius gyvenimo metus vaikas suvokia savąjį „aš“. „Aš“, kuris kažką jau gali pats. Štai tas momentas, kai prasideda mažųjų maištas, o tiksliau – bandymai – kiek aš galiu? Kiek man bus leista? Ar nepaisant to, kaip elgiuosi, būsiu mylimas ir neatstumtas? Vaiko „ožiukai“ – savotiškas savarankiškumo (aišku, kiek jo gali būti tokiame amžiuje) triumfas, tad jūsų kantrybę atžala bando ne iš pykčio, bet iš džiaugsmo.

Be abejo, - gyvenimas su „ožių“ banda, įkyriai sekiojančia visur, kur jūs atsiduriate su savo vaiku – didelis ir nelengvas išbandymas. Psichologė pastebi, kad lengviau šį etapą praeina tie tėvai, kurie net vaikui ožiuojantis sugeba nesuirzti, tarsi pripažįsta mažojo kaprizus ir išlieka stabilūs vidumi. Aišku, sunku pripažinti, kad štai šis, dar po stalu lengvai praeinantis žmogutis yra asmenybė ir turi teisę į savo norus. Tuo labiau, kad dažnai tie norai kertasi su realybe ar yra neadekvatūs aplinkai. Tačiau juk nevisada, ar ne? Gal, pavyzdžiui, jei vaikas užsispyręs sako, kad košės nevalgys, galima neversti jo? Juk išalkęs tikrai atbėgs, o ir badu nenumirs. Kodėl mes manome, kad visuomet žinome geriau, - pavyzdžiui, kad vaikui šalta? Aišku, toks sąmoningas vaiko teisių pripažinimas neturi kelti pavojaus sveikatai ar gyvybei, tačiau kai kur galėtume leisti jam spręsti pačiam.

Ar kada bandėte prasibrauti pro ožkų kaimenę? Nors lengviau leisti raguočiams praeiti ir tik tuomet judėti toliau, kovoti su vaiko „ožiukais“ yra daug būdų. Vieni psichologai teigia, kad geriausia – leisti vaikui patirti užsispyrimo pasekmes. Kartais taip galima padaryti – tarkim, netinkamai apsirengęs nesmagiai jausis tarp vaikų darželyje. Tačiau šis metodas netinka, jei vaikas užsispyrė įsilipti į kieme augančio medžio viršūnę. Tad pagrindinė kovos su „ožiukais“ priemonė – nuoseklus elgesio ribų nustatymas. Tokios ribos – tarsi aptvaras „ožiukams“, beje, nors ir priešinsis, žinodamas taisykles vaikas jausis saugesnis ir mylimas. Pasiruoškite tam, kad nenuorama tikrai bandys, jam to reikia, – kiek dar jam leisit. Vaikui smalsu, kodėl jam neleidžiama daryti viena ar kita. Tad nustatyti ribas reikia ne tada, kai jau trūksta kantrybė, bet iš anksto. Blogas auklėjimo pavyzdys – kavinėje siaučiantys vaikai, į kuriuos suaugusieji nekreipia dėmesio tol, kol ima skūstis kiti lankytojai. O štai tada jau įpykę tėvai užpuola įsižaidusias atžalas, ant jų rėkia, ar muša. Tačiau juk valandą prieš tai, jie nieko nesakė, tad vaikams atrodė, kad suaugusieji jiems leidžia dūkti! Pagelbėtų susitarimas dėl to, kaip bus elgiamasi, prieš einant į kavinę. Jei susitarimo nesilaikoma, taikoma adekvati bausmė – „tu triukšmavai ir bėgiojai, nors tarėmės, kad kol būsime kavinėje, žaisi tyliau. Dėl to dabar į kavinę neisime“.

Žinau, ką galvojate – yra vaikų, kurių „ožiukai“ visai maži, o štai maniškio „raguotieji“ nesiklauso jokių įkalbinėjimų. Aišku, vaikų asmenybės skiriasi. Tačiau labai daug priklauso ir nuo pačių tėvų. Tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai, vadinasi, skirtinga bus ir vaikų reakcija. Tai labai gerai matoma parduotuvėje – jei mažajam kaulijant kokį nors daiktą sakome „ne“, tačiau galvojame, kad gal ir galėtume nupirkti, - vaikas jaus abejonę ir „ožiukai“ nevaržomai „bėgios“ šalia. Jei nepaisydami protestų tarsi sugedusi plokštelė kartotume „ne“ patys tuo tikėdami, pasiektume savo, o vaiko „ožiai“ nesijaustų nugalėję, kai po dešimties „ne“ pasigirsta bejėgiškas „imk ką nori...“. Kita vertus, jei ožiukų šou prasideda vos išėjus į viešumą, gal geriau mažojo aktoriaus nesivesti kartu į parduotuvę? Jis gali pabūti žaidimų kambaryje arba pasivaikščioti su vienu iš tevų netoliese.

Jūsiškis „ožys“ atrodo neįveikiamas? Neleiskite jam taip manyti! Svarbiausia taisyklė – ribas nustatote jūs, o ne vaikas. Auginant užsispyrėlį reikės visko – brėžti ribas, jas sulaužius, - bausti, kalbėtis ir aiškinti. Ir nors dažnai atrodo, kad TAIP vaikas elgiasi tyčia ir sąmoningai, iš tiesų jį valdo pasąmonė ir vidiniai impulsai. Todėl užuot tūžę, tvirtai laikykitės nustatytų taisyklių: pritaškė – išvalo, pametė – neturi, sudaužė – taupo naujam daiktui ir t.t., tačiau nežeminkite vaiko. Ir vieną dieną pamatysite, kad „ožiukų“ aptvaras – tuščias.



Devynios alternatyvos fizinei bausmei

Tyrimais patvirtinta, kad daugelis tėvų instinktyviai jaučia, jog jiems nepatinka fiziškai bausti vaiką, bet jie nežino ką daryti. Paskutinis Šeimos tyrimų laboratorijos (JAV) daktaro Murray Strausso atliktas tyrimas patvirtino, kad fiziškai baudžiant vaikus šie mokosi savo problemas spręsti jėgos ir agresijos keliu.

Tai moko tik daugiau prievartos – dalyko, kurio mūsų visuomenė taip stengiasi vengti. Taip pat tyrimas parodo, kad vaikai, kurie buvo baudžiami fiziškai, yra labiau linkę nepasitikėti savimi, dažniau serga depresija, o užaugę gauna prastesnį atlyginimą. Tai ką rinktis vietoj fizinės
bausmės?

1. Nusiraminkite

Visų pirma, jei jaučiatės įpykęs ir nebesuvaldote noro ranka suduoti vaikui, tai,
jei galite, aplenkite šią situaciją - apsiraminkite, nurimkite. Per šį
nusiraminimo laiką neretai atrasite alternatyvą ar problemos sprendimo būdą.
Kartais tėvai nesusivaldo dėl to, kad jie patys patiria daug streso. Pervirė
vakarienė, vaikai pešasi tarpusavyje, skamba telefonas, o mažylis numeta pupų
skardinę ir jūs nebetenkate savitvardos. Jei negalite atsitraukti nuo šios
situacijos, tai bent dvasiškai nuo jos atsiribokite ir mintyse suskaičiuokite iki
dešimties.

2. Suteikite laiko sau

Tėvai yra dažniau linkę trinktelėti vaikui per užpakalį, jei jie visai negali skirti laiko sau ir jaučiasi išsekę bei skuba. Todėl tėvams svarbu šiek tiek laiko skirti sau – mankštai, skaitymui,
pasivaikščiojimui ar maldai.

3. Būkite geri, bet griežti

Kita erzinanti situacija, kuomet tėvai linkę suduoti vaikui – tai kuomet atžala niekaip neklauso jūsų nuolat kartojamam reikalavimui gerai elgtis. Galų gale suduodate vaikui per užpakalį, kad jis nustotų elgtis blogai. Kitas sprendimas tokioje situacijoje – nusileisti iki vaiko lygio ir trumpa, bet griežta fraze paaiškinkite, ką norite, kad jis padarytų. Pavyzdžiui, „Noriu, kad žaistum tyliau“.

4. Suteikite pasirinkimą

Leisti vaikui pasirinkti yra efektyvi alternatyva
fizinei bausmei. Jei vaikas žaidžia su maistu prie stalo, paklauskite, ar jis
norėtų nustoti žaisti su maistu arba pasitraukti nuo stalo. Jei vaikas
nenustoja žaisti su maistu, švelniai, bet griežtai palydėkite vaiką nuo stalo.
Tuomet pasakykite jam, kad prie stalo galės grįžti tuomet, kai bus pasiruošęs
pavalgyti nežaisdamas su maistu.

5. Laikykitės logiško priežasties ir pasekmės ryšio

Pasekmės, kurios yra logiškai susijusios su
elgesiu, padeda vaikus mokyti atsakomybės. Pavyzdžiui, vaikas išdaužia kaimyno
langą, o jūs jį baudžiate fizine bausme. Ką iš to vaikas išmoksta? Galbūt jis
išmoks niekada to nebedaryti, bet taip pat tikėtina, kad kitą kartą jis slėps
klaidas, suvers kaltę kitam ar tiesiog stengsis neįkliūti, kad diržu nekliūtų.

Jis gali nuspręsti, kad yra blogas arba pykti ir
keršyti tėvams, kurie jį baudė. Kai baudžiate vaiką, jis gali pradėti gerai
elgtis dėl to, kad bijo būti vėl mušamas. Tačiau ar norite, kad jūsų vaikas
gerai elgtųsi iš baimės, ar iš pagarbos jums?

Palyginkite tai su situacija, kuomet vaikas
sudaužo kaimyno langą, o vienas iš tėvų švelniu, bet griežtu tonu jam sako:
„Žinau, kad sudaužei kaimyno langą. Kaip žadi atlyginti žalą?“. Vaikas
nusprendžia už kaltę kelis kartus nupjauti kaimyno veją ar nuplauti automobilį,
kad atidirbtų už sudaužytą langą. Ko vaikas išmoksta tokioje situacijoje?

Kad klaidos yra neišvengiama gyvenimo dalis ir
svarbu yra ne tai, kad jis padarė klaidą, o tai, kad ėmėsi atsakomybės savo
kaltei išpirkti. Dėmesys sutelkiamas ne į klaidą, o į atsakomybę už ją. Vaikas
nejaučia pykčio tėvams, nenori jiems keršyti. Ir svarbiausia – nenukenčia vaiko
pasitikėjimas savimi.

6. Leiskite vaikui išpirkti kaltę

Kai vaikai nesilaiko susitarimų, tėvai yra linkę
juos bausti. Alternatyva yra suteikti vaikui galimybę išpirkti kaltę.
Pavyzdžiui, keli berniukai nakvojo Juozo namuose. Jo tėvas pareikalavo, kad jie
neitų iš namų po vidurnakčio. Berniukai nesilaikė šio sutarimo. Tėtis supyko ir
juos nubaudė pasakydamas, kad jie Juozo namuose nebegalės nakvoti du mėnesius.
Juozas ir jo draugai dėl tokios bausmės supyko, paniuro ir tapo neklusniais.

Tėvas susiprato, ką padarė. Jis atsiprašė už tokią
bausmę ir paaiškino, koks išduotas jautėsi bei aptarė, kaip svaru yra laikytis
žodžio. Tuomet jis paprašė berniukų, kad šie kompensuotų savo kaltę. Jie
nusprendė supjauti kieme buvusias malkas. Berniukus pasiūlytas projektas
sujaudino ir suteikė entuziazmo, o vėliau berniukai visada laikėsi žodžio, kai
nakvojo pas Juozą.

7. Atsitraukite nuo konflikto

Vaikai, kurie akiplėšiškai atsikalbinėja prieš
tėvus, gali išprovokuoti fizinę bausmę. Tokioje situacijoje geriausia būtų
nedelsiant atsitraukti iš tokios situacijos. Nepalikite kambario įpykę ar
nugalėti. Ramiai pasakykite: „Kai norėsi pasikalbėti pagarbesniu tonu, lauksiu
kitame kambaryje“.

8. Imkitės švelnių, bet griežtų veiksmų

Vietoj trinktelėjimo per vaiko ranką ar
užpakaliuką, kai šis bando paliesti ką nors, ko nereikėtų, geriau švelniai, bet
tvirtai paimkite vaiką ir perneškite į kitą kambarį. Pasiūlykite žaislą ar kitą
daiktą, kuris atitrauktų vaiko dėmesį ir pasakykite: „Galėsi pabandyti vėliau“.
Jei vaikas užsispyręs, jį į kitą kambarį gali tekti pernešti kelis kartus.

9. Informuokite vaiką iš anksto

Vaiko isterija gali nesunkiai išvesti tėvus iš
kantrybės. Vaikai dažnai pradeda isterikuoti, kai kokioje nors situacijoje
jaučiasi neinformuoti ar bejėgiai. Vietoj to, kad praneštumėte vaikui, jog
tučtuojau reikia išvažiuoti iš draugų namų, apie išvykimą praneškite prieš
penkias minutes. Tai suteiks vaikui galimybę pabaigti tai, ką jis pradėjęs.

Agresija – akivaizdus būdas skleisti prievartą
visuomenėje. Subtilesnė agresijos forma yra vaiko fizinė bausmė, nes tai kenkia
vaiko savigarbai, slopina jo entuziazmą ir skatina jį maištauti bei neklausyti.
Akimirką pasvarstykite šeimos, kuri žino, kaip užsitikrinti vaiko
bendradarbiavimą, išradingai ir be prievartos sprendžia kilusias problemas,
viziją. Alternatyvos yra beribės, o rezultatas yra ramesni tėvai, kurie jaučia
daugiau savo vaikų paramos.

Tėtis ir mama pykstasi. Ką daryti, kad kilęs konfliktas kuo mažiau užgautų vaiką?

Maždaug iki 3 metų mažyliams tėvai – idealios būtybės, sektinas pavyzdys ir neginčytinas autoritetas, žmonės, iš kurių elgesio bei veiksmų mokomasi, kurie mėgdžiojami. Todėl viskas, kas vyksta šeimoje, automatiškai tampa neatsiejama vaiko pasaulio dalimi. Ir jei tėtis su mama nuolat pykstasi, į mažylio kasdienius žaidimus pereina pyktis, agresija, nuoskaudos – visa tai, ko jį „išmokė“ patys artimiausi žmonės, mylimi tėvai.

Konfliktai ir santykių aiškinimaisi jam tampa gyvenimo norma, nes jie tiesiog nuolat yra, tapo jo kasdienybės dalimi. Juk taip elgiasi mama ir tėtis – tie, kuriais vaikas besąlygiškai pasitiki.

Vaikai labai gerai jaučia besiartinantį barnį. Ir visai nebūtina garsiai rėkauti,
žyti kumščiu į stalą ar pan. – užtenka ir kandžių pastabų, įtampos gaidelių mamos balse ar piktos tėčio veido išraiškos.

Net ir tada, kai vaikai nesupranta suaugusiųjų tariamų žodžių reikšmės, pyktį ir suirzimą mažieji gaudo tarsi antenos. Labiausiai tikėtina vaiko iki 3 metų reakcija – ašaros. Kiek vyresni dažniau ieškodami saugumo įsikabina į kurį nors iš tėvų ir nuo jo nesitraukia arba tyliai užsidaro savo kambaryje ir ten išlieja savo bejėgiškumo ašaras. Tik pasiekę paauglystę, kai darosi lengviau perprasti suaugusiųjų konflikto esmę, vaikai jau pajėgūs išreikšti savo nuomonę arba sąmoningai užsisklęsti, paliekant suaugusiuosius aiškintis tarpusavyje.

Kuo vaikai jaunesni, tuo labiau neužtikrinti ir bejėgiai jie jaučiasi patekę į tėvų konflikto epicentrą. Mažieji dar nepajėgūs numatyti, ar greitai konfliktas pasibaigs, jiems egzistuoja tik viena laiko sąvoka – čia ir dabar, tad tėvų ginčas gali pasirodyti visa amžinybe, nuolatine ir niekada nepasibaigsiančia būsena.

Deja, net ir žinant, kaip smarkiai nukenčia vaikai įsiliepsnojus tėvų pykčiui, partneriams konfliktų išvengti dažniausiai nepavyksta. Bet jei konfliktuodami, pykdamiesi bei nesutardami vis dėlto rasite jėgų laikytis tam tikrų taisyklių, jums pavyks apsaugoti savo vaikų jausmus ir nepasėti jų širdyse baimės, nerimo ir gniuždančio bejėgiškumo.

Štai pagrindiniai momentai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį norint apsaugoti vaikus nuo pernelyg didelės moralinės žalos.


• Vaikai – ne teisėjai. Todėl jų nuomonės negalima klausti aiškinantis, kuris iš tėvų teisus. Klausimas „Kaip manai, ar gerai, kad tėtis visada taip vėlai pareina namo?“ nepadės išsiaiškinti, kuris teisus – jis tik privers vaiką stoti kurio nors vieno iš tėvų pusėn. O juk jam tėvai – nedaloma vienovė.

• Vaikas nekaltas dėl tėvų konflikto. Taip, kartais pasitaiko, kad tėvai susiginčija dėl vienokio ar kitokio vaiko poelgio, būna ir taip, kad būtent mažasis išprovokuoja tėvus susipykti. Tačiau vis dėlto kilus konfliktui tarp tėvų, vaikas tampa nebe kaltuoju, o nukentėjusiuoju. Beje, net ir visai nesusijęs su konfliktu vaikas neišvengiamai dalį kaltės dėl tėvų ginčo prisiima sau. Tuo tarpu jei jis išties tiesiogiai išprovokavo jūsų nesutarimus – kaltas jausis dar labiau. Nors iš esmės bet kuriuo atveju dėl tarpusavio konflikto kalti tik patys suaugusieji, nepriklausomai nuo to, kas tapo barnio priežastimi. Taigi jei vaikui priminsite, jog konfliktas įsiplieskė ir dėl jo, jo savigraužą sustiprinsite, bet problemos neišspręsite.

• Vaikai labai atsidavę savo tėvams. Abiem. Taigi kiekvienas skaudus, įžeidžiantis žodis partnerio atžvilgiu kartu žeidžia ir mažylį. Tad verčiau pamirškite visus menkinančius, žeminančius, įžeidžiančius epitetus, kuriais norite „apdovanoti“ savo antrąją pusę – atsiminkite, kad bent pusė neigiamo šių žodžių krūvio tenka ir jūsų vaikui.

• Vaikai ne strategai. Ir konfliktas jiems nė trupučio nepanašus į apgalvotus ėjimus, kai norima bet kokiomis priemonėmis pasiekti trokštamą rezultatą. Jei jūs grasinate partneriui skyrybomis rimtai apie tai nemąstydama, o tik norėdama jam parodyti, kad galite jam padaryti spaudimą, atsižvelkite į tai, jog vaikas jūsų žodžius supras tiesiogiai ir pažodžiui. Sakote „išsiskirsiu“ – vadinasi, jau šiandien ar rytoj vienas iš tėvų paliks namus. Mažylį tai baugina netgi labiau, nei pasaulio pabaiga.

• Ar grįš tėtis? Suaugusieji daugelį dalykų gali numatyti. Jei žinote, kad trinktelėjęs durimis sutuoktinis tik išlėkė į lauką pakvėpuoti grynu oru ir kiek atvėsęs bei apsiraminęs sugrįš namo, netylėkite, pasakykite apie tai ir mažyliui. Jis dar nežino jūsų įpročių barantis ir tikrai nenumano, kodėl vienas iš tėvų ką tik nieko nesakęs, neatsisveikinęs išlėkė iš namų. Ar jis dar sugrįš? Tokia abejonė mažoje širdutėje gimdo didžiulę baimę.

• Neneikite. Vaikas jaučia konfliktą, taigi neneikite jo, nemeluokite, kad viskas gerai ir jūs su tėčiu nesipykstate. Tiesiog ramiai paaiškinkite, kad judu susiginčijote, nesutariate, tačiau mažylis niekuo nekaltas dėl esamos situacijos ir padėti niekaip negali, net jei ir labai nori. Taip, vaiką tai veikiausiai nuliūdins, bet kartu ir nuramins, ištrauks iš širdyje kunkuliuojančių jausmų sumaišties.

• Jei vaikas įsitraukė į judviejų konfliktą, jokiu būdu neignoruokite ir nekaltinkite jo. Kuo ramiau paaiškinkite, kad mama su tėčiu dabar supykę, turi išspręsti savo ginčą ir susitaikyti, tad vaikui geriau pasiūlykite tuo metu pažaisti vienam, duokite ko nors užkąsti, kitaip tariant, užimkite jį kasdiene veikla ir atitraukite jo dėmesį nuo jūsų konflikto. Galbūt pertraukėlė, kol skirsite dėmesio vaikui, privers ir judu dar kartą apmąstyti savo nesutarimus ir prie jų grįžti nusiraminus bei susitaikius?

• Palikite vaikui galimybę pačiam nuspręsti, ar kol jūs ginčysitės jis bus kur nors šalia, ar užsidarys savo kambaryje. Kartais jam gali atrodyti, kad saugiau būti net ir šalia besipykstančių tėvų, nei klausytis konflikto už uždarų durų.

• Nežadėkite to, ko negalėsite ištesėti. Frazė „Viskas bus gerai“ tebus melagystė, jei šeima išties atsidūrė ties skyrybų slenksčiu.

• Konfliktas, kurio gale padedamas taškas, baugina mažiau. Jei pasiginčiję tėvai prieina kompromisą, susitaiko, ir jų santykiai vėl grįžta į senas vėžes, vaikas suvokia svarbų signalą: viskas baigėsi, šeima – ir vėl draugiška bei vieninga. Tad jei išties pasiekėte susitarimo – parodykite, pasakykite tai vaikui. Tai bus svarbus žingsnis ir jam suvokiant, kad ginčas gali baigtis susitaikymu, o susikirtusios nuomonės – bendru kompromisu.

*********

Ar kiekvieną ginčą galima vadinti konfliktu? Kuo jie skiriasi?
Konfliktas – dviejų pusių priešiškumo būsena. Ginčas gali būti dėl skirtingų nuomonių, bet be priešiškumo, kai gerbiant oponentą siekiama išsiaiškinti tiesą ar geriausią išeitį. Tačiau dažniausiai ginčai vis dėlto yra ir konfliktai.
Kaip vaikas jaučiasi, kai ginčijasi ir pykstasi tėvai, kartais net ir jį įtraukia į tarpusavio karą, verčia pasirinkti, kurį jų palaikyti?
Kai tėvai pykstasi, vaikas gali jausti baimę, nerimą, pyktį, bejėgiškumą, ieškoti savo kaltės dėl to, kas vyksta. Ir nors kartais tai atrodo visai nelogiška, jis mano, kad buvo nepakankamai geras ir tėvai dėl to dabar pykstasi. Todėl tampa piktas, agresyvus arba bando kaltę išpirkti stengdamasis tėvus sutaikyti. Tačiau jaučiasi bejėgis, nes tai tėvų konfliktas, mat prisiimti atsakomybę ir išsaugoti jų santykius vaikui yra per sunki našta.
Širdelėje kunkuliuojantis pyktis tėvams vaikui kelia baimę,jis jaučiasi esąs blogas, bijo būti atstumtas. Ir jeigu tai patvirtina mamos ar tėčio dėl ko nors kilęs susierzinimas, pyktis, „prasikaltėlio“ savijauta dar labiau pablogėja. Todėl nurimus konfliktui pasakykite vaikui, kad mylite jį tokį, koks yra, ir mylėsite visada. Šie žodžiai gydo visas emocines žaizdas.
Kokio amžiaus vaikas yra pažeidžiamiausias, į tėvų barnius reaguoja jautriausiai?
Kaip rodo praktika, tėvų barniai ir skyrybos gali būti skaudūs net suaugusiam vaikui.
Ar mergaitės ir berniukai į tėvų konfliktus reaguoja skirtingai?
Mergaitės šiek tiek dažniau stengiasi konfliktus užglaistyti, tėvus sutaikyti, o berniukai dažniau reaguoja pykčiu.
Kokios galimos tėvų konfliktų pasekmės vaiko emocinei būklei, sveikatai, santykiams su bendraamžiais?
Kai tėvai konfliktuoja, vaikas gali regresuoti (pavyzdžiui, šešiametis gali pradėti elgtis kaip trimetis), skųstis įvairiais skausmais ar netgi iš tikrųjų susirgti, tapti agresyvus, piktas, uždaras, nebendraujantis arba, priešingai, ypač geras, lipšnus, plepus. Jei šeima konfliktuoja, ir vaikas gali dažniau konfliktuoti su draugais bei kitais žmonėmis.
Kaip turėtų reaguoti tėvai, jei juos vaikas pamatė konfliktuojančius?
Paaiškinkite, kad jūs pykstatės ir tai yra normalu – visi žmonės kartais pykstasi. Gal dar šiek tiek pasibarsite, gal tyliai papyksite tiek, kiek reikės, o gal greit išsiaiškinsite ir susitaikysite. Pabrėžkite, kad tai suaugusiųjų konfliktas (net jeigu ginčas vyksta dėl vaiko auklėjimo) ir susitvarkysite patys. Taip šiek tiek sumažinsite jo kaltės jausmą, nuimsite nuo pečių pareigos naštą jus sutaikyti ir vaikui bent truputį bus lengviau.
Dar rekomenduoju po konflikto būtinai pasikalbėti su vaiku, leisti išsakyti savo nerimą, pyktį, baimes. Tad paklauskite, ar jam baisu ir ko jis bijo. Dažniausiai atsako, kad skyrybų. Tuomet pakalbėkite apie tai, kad jūs neketinate skirtis, arba apie tai, kad skyrybas galima išgyventi ir netgi po jų vaikas vis tiek turi abu jį mylinčius tėvus. Jeigu atsisako kalbėti, galite paklausti: „Turbūt pyksti ant mūsų, kad verčiame tave nerimauti?“ Jeigu atsakys „ne“, neprieštaraukite, gal vaikas tiesiog nenori dabar apie tai kalbėti. Nuo to, kad paklausėte, jam jau lengviau.
Kai kurie tėvai išvengia žodžių karo, bet svaidosi piktais žvilgsniais arba daug savaičių vienas su kitu nekalba. Ar vaikas į visas konflikto išraiškos formas reaguoja vienodai?
Jeigu tėvų konfliktas paslėptas, be žodžių, vaikas jaučia įtampą, baimę, tik nežino, kodėl, nes apie tai nesikalbama, nuo jo slepiama. Todėl apie tvyrančią įtampą ir jam kylančią grėsmę dažniausiai kuria fantazijas. Ir neretai jos būna gerokai baisesnės nei tikrovė. Geriausias vaistas sveikai emocinei atmosferai šeimoje palaikyti – kalbėtis apie viską, kas vyksta, apie jausmus, kurie kyla. Jeigu tylite „dėl šventos ramybės“, „nuryjate“ nuoskaudas, aukojate save ir savo poreikius, gyvenate ramiai, bet ant veikiančio ugnikalnio. Ir vaikas tai jaučia.
Sakoma, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Tai gal tėvai neturėtų slėpti savo tarpusavio nesutarimų?
Taip, gyvenime vaikas patirs visko, todėl mūsų uždavinys ne saugoti jį nuo to, kas laukia, bet išmokyti tinkamai reaguoti. Šiltnamyje auginta gėlė natūraliomis sąlygomis nelabai išgyvena, bet nuolat šalnų ar audrų alinamas daigelis taip pat sunkiai auga. Todėl geriausia surasti viduriuką: kur reikia pasaugoti, o kur galima, leisti išgyventi pačiam.
Jeigu tėvams išeina „kultūringai“ konfliktuoti, ginčydamiesi dėl savo tiesos neįžeidinėja vienas kito asmenybės, neskaudina, argumentuotai įrodinėja norėdami išgirsti, suprasti ir kito žmogaus nuomonę bei poziciją, tada tokie konfliktai vaikui gali būti netgi naudingi. Jis mokosi, kaip tinkamai konfliktuoti ir paskui gerai jaustis, išmoksta santykius aiškintis ir kitomis aplinkybėmis. Tačiau tokie konfliktai realiai yra reti. Dažniau vaikai girdi visai kitus dalykus: nuoskaudas, kaltinimus, priekaištus, įžeidinėjimus, skaudinimus. Jeigu jūsų konfliktai tokie, stenkitės bartis ne vaiko akivaizdoje, o jeigu jau kitaip neišeina, po visko būtinai su juo pasikalbėkite apie tai, kas vyko.

Labai patinka Jusu ikelti straipsniai, randu daug naudingos info, aciu Jums
Lauksime daugiau

Temele bendra, kvieciu dalintis informacija

Sveikutes mamytes, radau jusu temuke, labai faini ir naudingi straipsniai ir patarimai, bet...Noreciau suzinoti ar jie pasiteisina? Siuo metu kovoju su savo mazaja velnyte, oziukai didesni uz ja pacia, bandau pritaikyti ivairius metodus, kol kas nesekmingai Atrodo labai viskas lengva ir suprantama, realybeje viskas visiskai kitaip, kantrybe senka, o pagerejimo nesimato...

tik nesakykit,kad jus įveiks mažas žmogelis,kad ir koks kapriziukas būtų,kad ir koks ožiukas atbėgęs,nemanau,kad nėra būdo,kurio sugebėtumėt paveikti savo mažylį į reikiamą pusę o kantrybę reik ugdyti,nes kuo toliau,tuo daugiau jos reikės sėkmės

Labai jus suprantu, nes pati auginu 3,5 m berniuka, kuris ojojoj koks "nelengvas" buvo ir iki siol tu oziu turim, tik su laiku ju vis maziau, kadangi jis auga, darosi samoningesnis, supranta daugiau dalyku.
Sie visi straipsniai labai naudingi, patikekit. Nesu psichologe, bet is to ka esu skaiciusi ir kiek is patirties galiu pasakyti - jusu mergyte dar tik mokosi elgesio taisykliu, emociju reiskimo, bendravimo. Jums gali tik atrodyti, jog nesiseka, bet is tikruju laikui begant viskas keisis. Nereikia tiketis, jog ivyks stebuklas per viena diena. Jusu pagrindine "uzduotis" - jai padeti visa tai ismokti ir tam reikia nemazai laiko ir kantrybes. Vaikai mokosi is musu. Jusu elgesys yra pavyzdys jai. Jei jus elgsites ramiai, be blogu emociju, kalbesites, jei suprasite, kas su ja vyksta ir kodel, kaip ji jauciasi, ji laikui begant atsilygins tuo paciu. Piko metu atsiribokite nuo emociju ir priimkite tai kaip zaidima, kuri turite laimeti jus. Jei zaisite neteisingai, galite pralaimeti. Tai, kas jums aktualu, skaitykite ne karta ir ne du. Taip viskas "nuses" jumyse ir elgsites spontaniskai, negalvodama.
Bukite griezta, bet teisinga ir atsiminkite, jog taisykles ir ribas nustatote jus Labai svarbu, jog su vyru butumete isvien ir neleistumete be reikalo kistis aplinkiniams. Sekmes, viskas bus gerai

IR DAR APIE OZIUKUS...

Dvimečių kaprizai – iš kur jie?

Kai draugės sūnui buvo keli mėnesiai, visi aplinkiniai tik ir aikčiojo, - koks ramus ir geras vaikas! Pyplys iš tiesų buvo ypatingai ramus, kai nemiegodavo, šypsodavosi savo bedante burnyte visam pasauliui ir, rodos, nė neketino verkti. Tačiau neseniai aplankiusi draugę, pamačiau visai kitokį vaiką. Tą patį patvirtino ir ji pati – pusantrų sulaukęs berniukas klykė ko nors negavęs, šaižiai spygavo iš lauko nešamas į kambarį, neleisdavo mamai kalbėti telefonu, reikalavo TV pultelio....Draugė tik bejėgiškai ištarė: „kažin, kaip jie iš angeliukų virsta visiškais ožiais? Rodos, taip jį myluojame, glaudžiame, o čia....“

Taciau psichologai sako, jog būtų keisčiau, jei vaikas nepasiektų šio natūralaus, vadinamojo separacijos individuacijos raidos tarpsnio. Ji tęsiasi nuo pusės metų iki kol vaikučiui sueis treji. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią“, bando manilupiuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“, t.y. – kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis per šį laiką jis tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug ką gali pats. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos, ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio. Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus“, ar geba paleisti jį, ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausmą. Dažnas atvejis – kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą – iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų – mamą, susiduria su neigiama jos emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas – visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“. Kita klaida, - jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką, juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.

Faktas – žviegiantis, besispardantis pyplys – vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką“. Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t.t. Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę“. Be abejo, susikalbėti su pusantrų – dvejų metų vaikiuku, o dar verkiančiu – nelengvas darbas. Tačiau ramus mamytės balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaiką priima su visais jo jausmais, galų gale – dėmesio parodymas, bet ne guodimas, turėtų padėti nurimti greičiau.

Pasiekę 18 – 24 mėnesių tarspsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atssiskirti. Pasijutęs saugus, ir vėl elgsis kaip įprasta.

Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to mažasis suvokia, kad turi jums ypatingų galių – tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. Elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai niekada nesakantys „ne“ iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais? Tarkim, į pilną puodų spintelę lendantis vaikas – jis tai daro iš smalsumo, tai jo būdas pažinti pasaulį. Tačiau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tektų nuolat stovėti šalia, kol mažasis žais su puodais, saugoti, kad jų nesugadintų, o vėliau viską sutvarkyti. Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams“ – talkinti vaikui ten, kur šmanoma, ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą – tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai. Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:

1. Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: “Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.

2. Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi – vaikui tiesiog neegzistuoja.

3. Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.

4. Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote – guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami.

5. Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.

Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis – ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtį. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „jei nematau, vadinasi nėra“. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas, toks pyplys patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs“ tėvus nežino, kaip reaguoti – nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais „o kas, jei vėl išeis?“. Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikęs, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, prastai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos, kaip į nepažįstamus.

Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė – viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas treęiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą – atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa...tuomet ateina vadinamoji trijų metų krizė, bet apie ją – kitą kartą.

Dekui mergaites, siokio tokio pasitikejimo savimi tikrai iputet i mano issekinta galvele Esu is tu mamu kurios anksti iseina dirbti ir tarp zongliravimo tarp mokslu, darbo ir namu pasimeciau. Supratau kad reikia nubrezti tam tikras ribas kur yra kas. Manau visas stresas ir atsiliepe mano ir maziukes santykiuose. Ji daznai buna su kitais zmonemis, na o as stengiuosi ta brangu kartu praleidziama laika supaprastinti nuolaidziaudama jai. Matyt cia ir yra mano klaida.

SOS - mažieji keikūnai!


Net inteligentiškiausių tėvų vaikai, jei neaauga izoliatoriuje, anksčiau ar vėliau „parneša“ namo keiksmažodžius. O parsineštą naujovę juk taip norisi parodyti artimiesiems, - štai ir atsitinka, kad prosenelės jubiliejuje Jonukas, užlipęs ant kėdės, užuot deklamavęs eilėraštį netikėtai išpyškina triaukštį keiksmažodį, priversdamas raudonuoti gimines ir stebindamas aplinkinius. Bet pamąstykime, ko gi mes stebimės? Nejau iš tiesų patys nežinome šių žodžių? Žinome. Maža to, daugelis mūsų dalis retkarčiais jais pasinaudoja, na, kai emocijos užplūsta labai staigiai. Taigi, ir vaikai, nesvarbu, - dvejų ar šešerių, išgirdę vyresnius sakant negirdėtą, tačiau didžiulį emocinį krūvį turintį žodį, natūraliai juo susidomi ir nusprendžia išbandyti, kokią reakciją šie abrakadabros sukelia artimiesiems. Abrakadabra plūdimąsi vadinu dėl to, kad neretai vaikai nesuvokia tariamo keiksmo reikšmės. Jiems svarbiausia – šiame žodyje telpantis emocinis krūvis (būtent juo vadovaudamiesi mažieji žino, kada „reikia“ keiktis) ir, be abejo, aplinkinių reakcija. Psichologė pabrėžia, kad apsisaugoti nuo keiksmų neįmanoma, tačiau tinkamiau sureaguoti, - galima. Pirma, - išgirdę vaiką keikiantis pasistenkite nenustebti (ar bent neparodyti, kad nustėrote), nesišypsokite ir nesijuokite, nes vaikui atrodys, kad plūsdamasis gali jus pralinksminti. Nereikia rodyti smarkaus pykčio, moralizuoti, nedera mažajam girdint tarsi nuotykį perpasakoti jo veiksmus draugams ar kaimynams. Nepulkite klausinėti, iš kur atžala parnešė baisųjį žodį – taip tik paskatinsite vaiką teisintis, pabrėšite, kad jis pasakė kažką „ypatingo“. Ne kas kita, kaip mūsų reakcija keiksmažodžius vaiko sąmonėje iškelia aukščiau už kitus žodžius, tad jei apsišarvuosime kantrybe – juk naivu būtų tikėtis, kad keiksmažodžis iš vaiko leksikono išnyks iš karto – ir nereaguosime perdėtai stipriai, dings įdomumas ir malonumas mėgautis suaugusiųjų reakcija. Tinkama reakcija – ramiai pasakyti, kad šį žodį žinote ir neišgirdote nieko nauja. Vyresniam vaikui galima paaiškinti žodžio prasmę, pabrėžti, kad kai kurie žmonės keiksmais reiškia emocijas – kai ko nors nekenčia, pyksta. Tačiau šie žodžiai yra nepadorūs ir skirti pažeminti kitą. Būtinai pasakome, kad „tokius bjaurius žodžius vartoja ne visi, o tik tam tikro lygio žmonės“ (galima įvardinti socialinę grupę: bomžai, girtuokliai ir pan.). Pasakykite vaikui, kad daugelis žmonių šiuos negražius žodžius žino, tad nustebinti jais nieko nepavyks, tačiau „kaip mes (tėvai, šeima) ir mūsų draugai taip nekalba su tavimi, taip ir tu neturėtum taip kalbėti, nes liksi nemaloniai išsiskiriantis, nesuprastas“. Tokie paaiškinimai tinka jau nuo 6-7 metų. Kalbantis apie keikimąsi reikia įvardinti ir savo emocijas – pasakyti, kad nenorite tokių žodžių girdėti savo namuose, kad keiksmai jus įžeidžia ir liūdina. Dažniausiai keiksmažodžiai atkeliauja į namus iš kiemo ar darželio. Dvimečių plūdimąsi galima tiesiog ignoruoti, arba mokyti įvardinti emocijas kitaip „Jurgi, tu turbūt pyksti? Aš suprantu, tu nori dar pabūti lauke, tačiau dabar laikas namo, todėl kad ir kaip pyktum, turėsime eiti.“ Geriau kalbantiems mažiesiems keikūnams paaiškinimai turi būti paprastesni nei vyresniems: „aš pykstu, kai tu taip kalbi, nes šie žodžiai negražūs, juos sako tik blogi žmonės“. Žinoma, paaiškinimai nėra panacėja, tad nesitikėkite labai greito rezultato. Kad keiksmažodis užsimirštų reikia „nemaitinti“ jo smarkia reakcija ir emocijomis, nepaversti jo vaiko „paslaptimi“ ar manipuliacijos tėvais įrankiu, stengtis, kad vaikas kuo rečiau girdėtų plūdimąsi, pasiūlyti jam alternatyvų – „ot, rūpuže!“.

Keikdamasis vaikas žiūri, kiek jam leidžiama. Tačiau, nors ir veiksmingas būdas – nusikeikus išsiplauti burnytę muiluotu vandeniu – toks, ar kiti tėvų jėga paremti metodai tinka nevisiems. Žinoma, jei vaikas atkakliai bando ribas ir keikiasi, galima apriboti pramogas, tačia neverta įsivelti į karą“galiu tau neleisti to ir ano“. Kai kurie vaikai iš tiesų geriau suvoks, jei kantriai aiškinsite, kad jūsų aplinkoje keiksmai nevartojami, paklausite, kaip jaustųsi vienaip ar kitaip pavadintas vaikas ir panašiai. Svarbu vaiko elgesį atskirti nuo vaiko asmenybės. Vaikas nėra blogas, tačiau gali blogai elgtis. Atskirti šiuos du dalykus svarbu dėl vaikystėje besiformuojančio požiūrio į save, savivertės. Žmonės linkę pagrįsti savo įvaizdį, tad tikintis, kad yra niekam tikęs vaikas bus linkęs taip ir elgtis, kaskart lyg patvirtindamas savo „netikšiškumą“.

Jei pastebėjote, kad vaikas keikiasi tik kieme ar mokykloje, gali būti, kad keiksmažodžius jis naudoja kaip būdą pritapti prie bendraamžių. Deja, šį reiškinį stiprina ir iš kompiuterinių žaidimų ar televizorių ekranų sklindantys keiksmai, kurių poveikio išvengti tikrai sudėtinga. Psichologė teigia, kad tėvams palengvės, jei nusistatys daryti, ką gali, kad vaikas nesikeiktų, tačiau neturės iliuzijos, jog pavyks vaiką apsaugoti pilnai. Plūdimasis – ne tinkamiausias būdas išreikšti emocijas, bet toks būdas yra ir bus. Žinoma, tėvai turi prisiimti atsakomybę už vaiko auklėjimą. Tačiau nesate kalti dėl visko, ką daro ar sako jūsų atžala. Na, o sulaukę aplinkinių kaltinimų dėl vaiko auklėjimo, galite pasiteirauti, kaip,jų nuomone, užklijuoti vaiko burną. Kita vertus, juk už padaužos išdaužtą langą irgi tenka atsakyti, tad susitaikykim ir mėgaukimės tėvyste!

Papildyta:




Kaip kalbėtis su vaikais


Vaikai pradeda klausytis nuo labai ankstyvo amžiaus. Dažnai jie būna girdėję daug dalykų,
kuriuos jiems dar per anksti suprasti. Medicininiai tyrimai ir visuomenės
patirtis rodo, kad vaikai, norėdami gauti svarbios informacijos, patarimo ar
pagalbos pirmiausia kreipiasi į tėvus. Vėliau, paauglystės laikotarpiu, vaikai
noriau kreipiasi į savo bendraamžius, labiau pasitiki spauda ar kita išorine
informacija. Taigi jūs turite nuostabią galimybę pasikalbėti su savo vaiku pirmieji jam rūpimais klausimais. Padarykite tai kuo anksčiau, kol dar niekas jam nepateikė klaidingos ar
gluminančios informacijos. Išnaudokime šį ,,patirties langą“ bendraudami su
vaikais, stengdamiesi kalbėti apie vaikui rūpimus klausimus: seksą, ŽIV / AIDS,
smurtą, alkoholį ir narkotikus.

1. Inicijuokite pokalbį. Leiskime vaikams gerai jaustis, kai jie nori pasikalbėti su mumis –
išnaudokime šią galimybę pokalbiui su vaiku, nes tai tikrai ne dažnai
pasitaikanti proga. Žinoma, visai normalu, jeigu jūs patys inicijuosite
pokalbį. Kartais tai netgi būtina. Televizija ir kitos informacinės priemonės
bus puikūs pagalbininkai pokalbiui pradėti. Žiūrėdami su savo 12 metų vaiku TV programą, kurioje kalbama apie paauglių nėštumą, paklauskite vaiko nuomonės apie šiuos dalykus. Ar jūsų vaikas pritaria paauglių elgesiui? Vienas ar du klausimai gali lengvai pradėti diskusiją, kurią galime paremti kasdieniais įvykiais ar aplinkybėmis. Aišku, kalbėdami su vaiku, vartokite jam suprantamus žodžius. Bandydami paaiškinti, kas yra AIDS šešiamečiui, parinkite
tinkamus ir suprantamus žodžius, paprastesnę kalbą. Tokie sudėtingi žodžiai,
kaip transmisija (užkrato pernešimas) ar transfuzija (kraujo perpylimas) gali
būti nesuprantami vaikui. Geriausias būdas – vartokite trumpus, suprantamus
žodžius, nesudėtingus paaiškinimus. Jeigu auginate daugiau skirtingo amžiaus
vaikų – kalbėkite su jais atskirai, net kalbėdami apie tuos pačius dalykus.
Kodėl? Skirtingo amžiaus vaikai yra skirtingai išsivystę, turi sukaupę
skirtingą patirtį ir informaciją. Kalbantis su jais reikia parinkti tinkamus,
suprantamus žodžius. Vyresnieji vaikai paprastai nori dominuoti diskusijoje, o
tai gali trikdyti jaunesnius vaikus kalbėti.

2. Kalbėkite ir apie seksą bei tarpusavio santykius. Tikriausiai jūs jaučiatės nepatogiai, kalbėdami apie tokius svarbius dalykus kaip seksą ir tarpusavio santykius su savo vaiku.
Taip jaučiatės tikrai ne jūs vieni. Dauguma tėvų jaučiasi nepatogiai ir
sutrinka, kai reikia kalbėti tokiomis temomis. Pasistenkite savo vaikų labui
susitvardyti ir nesinervinti. Be to, mūsų vaikai girdi apie šiuos dalykus per
radiją, TV, o taip pat ir žaidimų aikštelėse. Žinoma, ši išorinė informacija
gali būti visiškai ne tokia, kokios mes norėtume.

3. Kurkite atvirą aplinką. Jaunesnio amžiaus vaikai sudėtingesnius klausimus nori aptarti kartu
su tėvais. Žinoma, vaikai laukia iš mūsų atsakymų, tačiau tuo pačiu metu
tikisi, kad mes normaliai priimsime jų klausimą. Mūsų pareiga sukurti jaukią,
teigiamą atmosferą, kurioje vaikai galėtų užduoti bet kokį klausimą – su
pasitikėjimu ir be baimės. Kaip sukurti tokią atmosferą? Būkite teigiamai
nusiteikę ir pasirengę padėti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas klausia ,,Kiek žmonių
serga AIDS?“, nebandykite atsakyti ,,Aš nežinau. Valgyk pietus“. Net jeigu jūs
ir labai užimtas, atsakykite taip: ,,Tai labai įdomus klausimas, tačiau aš
tiksliai nežinau. Reikia paieškoti informacijos.“(Nesijaudinkite, kad vaikas
supras, jog jūs ne viską žinote. Vaikams visada geriau išgirsti atsakymą, kad
jūs domitės klausimu, negu trumpą -,,nežinau“).
Dar vienas svarbus dalykas. Jums tikrai nereikia atsakyti į visus vaiko užduodamus klausimus iš
karto. Jeigu jūsų 10- metis klausia “Mama, kas yra prezervatyvas?“, kai
jūs susikaupusi vairuojate automobilį piko valandą. Tokiu atveju labai tinkamas
atsakymas būtų: ,,Tai labai svarbus klausimas, bet važiuojant tokioje spūstyje
aš negaliu tau paaiškinti. Pakalbėkime apie tai vėliau, po pietų.“ Žinoma, taip
ir padarykite.

4. Perduokite savo vertybes. Būdami tėvais jūs turite nepaprastą galimybę būti pirmuoju asmeniu, kuris pasikalbės su vaiku apie narkotikus ir smurtą, kol dar niekas neužbėgo
jums už akių ir nesuteikė ,,tikslios“ informacijos gatvėje. Žinoma, kalbėdami
apie seksą pasakykite daugiau, negu tik paminėdami paukštelius ir bitutes.
Kalbėdami perduokite tai, kas jūsų manymu yra svarbiausia. Įsidėmėkite: atlikti
tyrimai rodo, kad vaikams reikalinga moralinė tėčių ir mamų parama.
Nesidrovėkite ir padėkite savo vaikui.

5. Klausykite savo vaiko. Kiek laiko mes klausome savo vaikų lankstydami skalbinius, ruošdamiesi rytojaus susitikimui ar stumdami prekių vežimėlį prekybos centre? Labai svarbu
surasti laiko ir skirti dėmesio savo vaikui. Atidžiai klausydamiesi vaiko, mes
padedame pajusti jam savo vertę. Leiskime vaikui suvokti, kad jis mums labai
svarbus, tai leidžia diskutuoti apie svarbius dalykus, žmogiškąsias vertybes.
Atidus klausymasis padeda geriau suprasti ko mūsų vaikai nori ir tai, ką jie iš tikrųjų jau
supranta. Tai leidžia mums būti viename lygyje su vaikais. Sakykime, jūsų
vaikas klausia, kas yra kokainas. Prieš atsakydami paklauskite, ką jis pats
žino apie tai. Jeigu jis pasakys, kad tai yra kažkas, ką suvalgius imi daryti
juokingus dalykus, jūs jau žinosite, kiek jis žino ir kokį žodžio paaiškinimą
pasirinkti. Klausydamiesi savo vaikų pradedame geriau pažinti jų jausmus.
Pavyzdžiui, jūs atsakinėjate į 9-mečio klausimus apie AIDS. Jeigu jums
besikalbant vaikas pasakys ,,aš noriu žaisti“- baikite pokalbį. Apie tai
pakalbėsite vėliau.

6. Elkitės sąžiningai. Nesvarbu su kokio amžiaus vaiku kalbate – elkitės sąžiningai. Tai
stiprins jūsų vaiko gebėjimą pasitikėti. Žinoma, jeigu mes neatsakysime į vaiko
klausimus, jis duos laisvę savo fantazijai ir suras paaiškinimus į iškilusius
klausimus. Vaikai gali prisigalvoti baisių paaiškinimų, todėl suraskime laiko
trumpam ir sąžiningam klausimo paaiškinimui. Žinoma, jeigu mes nenorime visko smulkiai aiškinti, stenkimės nepalikti didelių spragų, kalbėkime taip, kad vaikas suprastų. Jeigu kalbėsime užuominomis, vaikas pats pradės
ieškoti atsakymų.

7. Būkite kantrūs. Jūs visada susierzinate, kai jūsų jaunėlis pradeda pasakoti savo istorijas.
Dažnai mes stengiamės užbaigti jų mintis įterpdami žodžius ar frazes,
stengdamiesi kuo greičiau viską išgirsti. Bandykime pasipriešinti šiam impulsui.
Klausydamiesi savo vaiko, mes leidžiame jam mąstyti pačiam ir skiriame jo
pasakojimui savo laiką

8. Išnaudokime galimybę pasikalbėti apie kasdienius reikalus. Labai svarbu kuo dažniau
pasikalbėti su vaiku apie kasdieninius reikalus. Žinoma, kiekvieną dieną to
padaryti tikriausiai nepavyks, tačiau atsiradus galimybei būtinai pasikalbėkime
apie dienos įvykius. Kartais vaikai vengia formalių diskusijų, vadindami jas
tėčio ir mamos paskaitomis ar moralais. Kiekvieną dieną būna momentų, kada
galime pradėti pokalbį su vaiku. Vaikai dažnai mėgsta užduoti klausimus ir gauti informaciją jiems rūpimais klausimais. Jie nereikalauja sužinoti viską nuodugniai – užtenka mažos informacijos ,,porcijos“. Labai svarbu vėliau pasikalbėti su vaiku ir paklausti, ką jis
prisimena iš praėjusio pokalbio. Tai jums padės orientuotis vėliau kalbantis su
vaiku. Vaikai labai dažnai klausia tų pačių klausimų. Tai kartais gali erzinti.
Tačiau tokie nuolat pasikartojantys klausimai yra normalus reiškinys, taigi
būkime tam pasirengę ir tolerantiški. Nebijokime pradėti pokalbių ta pačia
tema. Kantrybė ir pastangos padės jums ir jūsų vaikui.