Straipsniai: vaikų-tėvų santykiai/vaikų auklėjimas

Ne straipsnis, o asmenine patirtis. Gal kam pasirodys labai pazistama

Mums geriausias budas susidoroti su oziais ir pykcio priepoliais - ju ignoravimas. Stai, pavyzdziui, siandien, griztant namo laiptineje mano 3,7m vaikis krito rekdamas, atsigule ant laiptu ir gera pusvalandi bande kaimynu kantrybe (balso stygas beje turi nesilpnas )
Priezastis buvo ta, kad jis norejo, jog ji nesciau, negalejau to daryti, nes nesiau 2 sunkius nesulius. Kadangi sunus jau ne maziukas, todel nemazai supranta ir paprastai pakanka tiesiog paaiskinti, kodel negaliu padaryti to, ko jis praso. Bet ne si karta..., nes buvo pavarges. Nunesiau krepsius namo, grizau jo pasiimti, o jis man "dink is cia, eik is cia, nenoriu taves!". Nueinu, tada saukia: "mama, mamyte, ateik prasau". Tada as jam ramiu tonu pasakiau, jog arba eini dabar su manimi, arba ateisi namo pats. Aisku su manimi nejo, todel palikau "pravedinti plaucius ir sustiprinti balso stygas" Buto duris palikau atidarytas, kad neissigastu, jog ji palikau. Aciu kaimynams uz supratinguma ir kantrybe Reke daugiau nei pusvalandi. Buvau rami, nes zinojau, jog jam tikrai viskas gerai, jam nematant ji retsykiais stebejau isitikindama, jog viskas gerai. Tada jis vis dar saukdamas vis gi uzlipo laiptais namo, iejo pro duris ir maciau, jog stebejo mano reakcija. Ir per kelias sekundes visiskai nusiramino, lyg nieko nebuvo ivyke, pamates, jog as su juo kalbu ramiu tonu, bendrauju taip kaip visada, tarsi nieko neatsitiko. Nepagyriau nei uz tai, kad grizo, nei pasipiktinau, nei moralizavau ar bariau. Kartais atrodo, jog reikia tiesiog duoti jam issirekti, islieti pykti. O paskui jau, kai viskas atvesta galima ramiai pasikalbeti apie tai, jog taip garsiai saukti yra negerai, kad galima apie pykti kalbeti ir kitaip.
Po vieno panasaus priepolio, siam praejus, sunus man pasake: "mamyte, as iskentejau". Supratau, jog tie pykcio priepoliai yra sunkus isbandymas paciam vaikui, nes jis nezino, kaip su juo kovoti ir kodel jis taip elgiasi. Tada apkabinau ji ir pabuciavusi pasakiau: "kaip sauniai tu moki nusiraminti". Maciau, jog tada jis pasijuto saugus, pajuto, kad ji suprantu ir netgi atrode dekingas...

Penkių vaikų mama Foreli Kramarik, kurios vaikai nelanko mokyklos, dalijasi savo patirtimi-
http://www.youtube.c...h?v=up1QPEjl_Kg

Mažylis atsikalbinėja ir keikiasi...

Ikimokyklinukų tėvai dažnai išvirsta iš koto, kai jų angeliškas vaikelis staiga nusikeikia…ima atsikalbinėti…išvadina visaip savo brangiuosius tėvelius (ne mylimiausiais, ne ). Tiesiog tokio amžiaus vaikai atranda, kad kai kurie žodžiai arba elgesys iššaukia reakciją, kurios dėka vaikas a) gauna dėmesio ir jaučiasi kontroliuojąs padėtį.

Ar galima tokiam elgesiui užbėgti už akių? Kuo toliau, tuo labiau tuo abejoju. Tikėtis, kad niekada nesulauksite bent jau “tu – bloga!” iš savo vaiko, manau, yra ganėtinai naivu. TAČIAU. Jeigu norite, kad tokio elgesio būtų kuo mažiau (o kas nenori?) reikia stebėti vaiko aplinką, nes – kaip jau minėjau – toks elgesys yra išmokstamas: a) visų pirma, po didinamuoju stiklu stebėkite save ir kitus šeimos narius, nes mažyliai tiesiog neįtikėtinai profesionaliai “pagauna” kiekvieną netinkamą žodį, kuris jums išsprūsta; stebėkite, ką vaikas žiūri per televizorių ir c) atkreipkite dėmesį, kaip kalba jo draugai.

Be to:

- Kai vaikas kalba taip, kaip jūs norėtumėte, nepamirškite pagirti. Pavyzdžiui: “Man taip smagu, kai tu nepamiršti pasakyti “prašau”/”ačiū”atsiprašau”. Iš tiesų išbandėme tai su savo vaikais ir net nustebome, kad efektas buvo daug didesnis, nei reikalavo pastangų. Be to, kadangi, kai Gertrūda miega, nenorime, kad jie šūkautų, tai vietoj priekaištų, kad jie šūkauja, stengiamės pagirti, kai tyliai žaidžia/skaito, kai mažoji miega. Tai ne tik juos pamalonina, bet ir primena, kokio elgesio mes tikimės. Kai MES nepamirštame taip elgtis, tai iš tiesų labai pasitvirtina tokia strategija.

- Pasistenkite nešaukti, ne(si)erzinti, neprarasti savikontrolės. Tai tik padidina neigiamą dėmesį, kurį gauna vaikas. O bet koks dėmesys yra dėmesys, kurio vaikas nori. Ir dar. Tai stiprina nuostatą, kad galima “nuleisti garą” ant artimų žmonių. Čia, kaip sakant, “work in progress”…bent jau man

- Atsiprašykite, kai persūdote. Parodykite vaikams, kad yra būdas susitaikyti, kai pasakote ar padarote tai, ko neturėtumėte. Iš tiesų, mano manymu, atsiprašymas ir mokėjimas atsiprašyti yra nepaprastai svarbūs tėvystėje. Nes tikėtis, kad niekada nieko nepadarysime, ko reikėtų po to gailėtis… Mes stengiamės kaskart, kai neteisingai ką nors pasakome ir/ar padarome, nueiti ir atsiprašyti. Žinoma, negalima tuo piktnaudžiauti, bet jei iš tiesų taip atsitinka, tai, manau, viską galima pataisyti. Ir dar vaikas supranta, kad jūs tiesiog paslydote ir prikalbėjote nesąmonių /kvailai pasielgėte.

- Mokykite vaikus kalbėti diplomatiškai. Iš tiesų tonas yra nepaprastai svarbus bendraujant su kitais žmonėmis. Jums gali pasirodyti, kad vaikas atsikalbinėja, kai iš tiesų jis tiesiog pasako savo nuomonę. Pavyzdžiui, “man nepatinka”, “aš nenoriu”, “man tas pats” – visai normalu, jei vaikas nori tai pasakyti. Tačiau – parinkus tam tikrą toną – tai gali skambėti net labai įžeidžiai. Mokykite vaiką savo nuomonę reikšti kultūringai – net jeigu tai yra ir nepritarimas. (Žinoma, visų pirma tą turite daryti jūs!)

- Lenkite medį, kol jaunas. Net ir labai mažam vaikui jau galima pasakyti: “Taip yra nemandagu. Aš tavęs neklausysiu, jei šitaip su manimi kalbėsi”. Žinoma, vaikas gali labai supykti. Pavyzdžiui, mūsų Morta dar labiau supyksta, pradeda sakyti, kad klausysiu (čia aš) arba ima tampyti mane už rankos, kad vis dėlto aš padaryčiau tai, ko ji užsigeidė. Tačiau tokiu atveju dažniausiai pasisodinu ją, užmezgu akių kontaktą ir pasakau, kad arba ji kalba su manimi gražiai, arba tegul keliauja į kitą kambarį ramybės minutėlei. Kai norės gražiai bendrauti, aš jos lauksiu čia.

- Neišsigąskite, kai vaikas nusikeikia. Dažniausiai pyplys neturi nė žalio supratimo, ką tas keiksmažodis reiškia. Paklauskite: “Ar žinai, ką šis žodis reiškia?” O tada pasakykite, kodėl nenorite, kad jis šį žodį vartotų. Pasakykite (švelniai, tačiau tvirtai), kad jūs (o ir dauguma kitų žmonių) nenori girdėti tokių žodžių. Be to, modeliuokite tai, ką vaikas galėtų sakyti. Pavyzdžiui, mes beveik visada suurzgiame : Urrrgh!, kai kas nors nepavyksta, kai jaučiame frustraciją. Pastebėjome, kad tą dažniausiai daro ir vaikai.

- Jeigu matote, kad vaikas keikiasi, nes nori dėmesio arba jus šokiruoti, ignoruokite. Jei išliksite ramūs, dings visas smagumas…todėl po kurio laiko dings iš vaiko žodyno ir keiksmažodžiai. Norite bausti? Kaip sakant, “neapsimoka”, nes vaikas ims keiktis, kai jūs negirdėsite. Geriausia – numatyti tam tikras pasekmes (pavyzdžiui, atsisėsk ir nusiramink), kai vaikas vėl ima keiktis. Elkitės tvirtai, nuosekliai ir ramiai, kai vaikas elgiasi ne taip, kaip norėtumėte.

Ir, žinoma, nepamirškite patys ir nepamirškite pasakyti vaikui, kad jums nepatinka jo elgesys, o ne jis pats.

ne straipsnis, bet filmukai: profesionalios vaikų psichologės ir vaikų darželių auklėtojos apie vaikų ugdymą: http://www.seneliumeile.lt/pamokeles/

man patiko patarimai dėl "scenų" viešose vietose i ožiukų tramdymo..

(ten suvedi emailą ir kas savaitę gauni po filmuką)
gal pagelbės kam..

aciu uz tema, labai superine !!

Puiki tema, reikia paieskoti straipsniu kuriuos esu atsidejusi vaiku auklejimo klausimais.

Straipsnis, kaip nepakenkti vaiko savivertei - Vaiku ugdymas - straipsniscia .

Žinokit peržiūrėjau pirmąjį filmuką apie ožius viešoje vietoje ir likau nusivylusi. Praktiniai patarimai ką daryti lyg ir teisingi, bet pernelyg suakcentuota viskas į tai, kad svarbiausia vaikui neparodyti, kad verkdamas kažką gaus. Viskas į tai ir suvedama. O turėtų būti suvedama visai ne į tai, nes vaiko auklėjimas mano galva remiasi išmintinga meile ir pagarba, o ne savaiminiu kažkokiu noru kažką vaikui parodyti, įskiepyti, išmokyti, išdresiruoti. Dresiruoti šunis galima.

Ne kartą įsitikinau - kai tik elgesys (nors jis išoriškai ir teisingas) remiasi neteisingu noru ar intencija, jis nebetenka savo tikrosios galios, tampa eiliniu manipuliavimu ir prievarta.

Čia ta garsioji,kurios vyriausiasis sūnus turi stambaus narkotikų prekeivio talentą? http://www.zebra.lt/...vis-234488.html
Kažkaip nežavi manęs tas nesaikingai neformalus ugdymas...

O čia šiaip straipsniukas: http://www.asirpsich...t...ry=12&id=63

Kaip tik db sia knyga skaitau

Ačiū šios temos užmanytojai, daug naudingos indormacijos radau.

Auginam 10 metų berniuką. Domiuosi, kaip reikia bendrauti su vaiku, kad jis jautųsi gerai, t.y. nesijaustų žeminamas, visada leidžiam išsakyti pačiam nuomonę, leidžiam rinktis pačiam būrelius. Aišku, būna visko. Mane domina štai kas, gal ir kitoms teko tai išgirsti iš tokio jau paūgėjusio vaiko.
1. Kažkas ten įvyko tarp mūsų (su vaiku), ir jis sako: Jūs man jau atsibodot. (mes, tėvai, jam atsibodom). Ką atsakyti? Ką jam pasiūlyti? Nesinori kažko drėbtelt, kad susirink daiktus ir eik ten, kur geriau.
2. Ir dar domina, kaip reiktų elgtis, bendrauti su jo draugais? Man atrodo, kad jam šiuo metu bendraamžiai labai reikalingi. Ir mums ne viskas patinka, kaip jis draugauja, su kuo jis draugauja...Vat kaip čia pasielgti protingai, kad ir kažko blogo nepasakyti apie jo draugus, ir kad to pasitikėjimo mumis neprarastų? Dažnai mūsų vaikas pasako, va, atseit TAS ir TAS va taip daro; o TAS tai tą turi.
Kas ten darosi vaiko galvelėj? Ką jis mąsto?