Patrepsėjimai po Costa Bravą ir Barseloną

Linole, jausmas turbūt nuostabus "atgavus" fotkes Šildai savo reportažu , o tai jau pas mus rudeniu kvepia.

Kad ir kaip bebūtų gražu, bet pajaučiame, kad laikas išeiti. Paskutinį kartą apsukame jau eitais, o gal dar ir ne takais.







Viskas apeita, viskas apžiūrėta. O planuose dar vienas planiukas šiai dienai. Sukam link išėjimo.
Pakelės žolės žiedelis:


Adios, Jardins st. Clotilde...



Šiai dienai pakaks rašliavos ir man.
Papildyta:




Tikrai smagu nuotraukas atgavus. Ir negaila nė vieno lito, nors suplojau nemažai. Tai dar Tossos nemačiau, ji dar pas drauge, dar kompakte, kurio mano kompas nepažįsta.

Pas mus tikras ruduo. O man atostogos antra savaitė. Tai gerai, kad nuotraukas gavau, tai nors turiu ką veikia rudeniškomis dienomis.

Ir dar pabandysiu įdėti nuorodą į man patikusias uolas ir pliažiuką, kurį įsižiūrėjau nuo Klotildos sodų. Tik nevykusiai nufilmuota. Gal pavyks įdėti.

Susižavėjau bevaikščiodama po sodus, bet ir nenuėjau.

Tavo, Linole , Cobres deka suprantu, kad nieko doro Costa Bravoje nepamaciau.
Grazuuuu.

Oi, kaip seniai ten būta užtat labai smagu pažiūrėt. Ir viešbutis mūsų matosi

Tai aš iš jųsų idėjas ėmiau. O dėl Cobrės tai pritariu, ji tikrai parodė nematytą Costa Bravą.

Papildyta:



Viesbutis Llorete kažkur, ne prie Pilies?

Taigi, turime dar vieną planelį likusiai dienos daliai: Ermita st. Cristina. Ir pasipliažinti viename iš matytų gražiųjų paplūdimių tarp uolų.

Kelias iki Ermitos st. Cristina tolokas. Saulė nežmoniškai kepina.
Pagaliau pasiekiame:



Visa bažnytėlės aplinka turi jaukią ir saugią aurą. Gera čia būti. Esame vienintelės turistės neskaitant aplinkos tvarkytojo.




Papildyta:
Už ant stačios ir aukštos uolos stovinčios bažnytėlės - aikštelė, apjuosta dailia balta tvora. Žydinčios dracenos, pavėsį darančios pinijos ir kitokia augmenija. Iš vienos pusės balta bažnytėlė, iš kitos jūros mėlis, uolos, augmenija ir daili tvorelė - tokia išdidi ir graži kompozicija.

Patrukdome kiemsargiui tvarkytis, išssifotografuojame visuose kraštuose.



Vaizdas į st. Cristina paplūdimį ir uolas:




Dar pasisukiojam po kiemelį:




Ir stačiu bei vingiuotu žvyro keliu leidžiamės į iš viršaus taip gražiai atrodžiusį paplūdimį.

Miestelis viršuje:


Paplūdimys iš aukštai atrodė nepalyginamai gražiau. Nulipę kiek nusiviliame juo. Praeiname visą ieškodamos vietos.



Žmonių nedaug. Bet labai karšta ir jokio pavėnio. Kiek pasikaitinę nusprendžiame eiti namų link. Nes karšta, o kelias tolimas, kitaip nebepareisime.

Paskutinis žvilgsnis į st. Cristina paplūdimį:


Namo kelias pasirodo trumpesnis nei einant pirmyn.

truputį toliau, bet nuotraukose matosi

As ten turbut sedeciau ir sedeciau... kol neisvarytu

Tikrai. Mes irgi kiek pro šalį ėjome, tiek sėdėjome. Ne kavinėje, o ant uolų.

Taigi, gana greit nutrepsime iki Fenals paplūdimio. Planuose buvo praleisti jame pora valandėlių (kai jau saulė nebebuvo tokia kepinanti). Ir vakarop patraukiame link viešbučio.

Čia ir tualeto siena daili:


Vėl sukame į akmeninį uolų kelią. Fenals paplūdimys nuo jo:


Akmeniniu pakrantės keliu:






Papildyta:
Vėl pro st. Joan pilį. Nenorime patekti į miestą, einame bet kur link jūros. Išeiname tiesiai ant pamėgtos kavinukės ir šalia jos esančių uolų. Vakarinis vaizdas su prigesusiomis spalvomis, nebe tokiu skaisčiu vandeniu ir dangumi pribloškia gerąją prasme. Palmių giraitė, pilkas akmuo susijungia į vientisą užburiantį kūrinį. Gaila, nuotraukoje ir 1 procento tos auros nematyti.



Stoviu apimta grožio kerų ant akmeninių laiptų - ir galėčiau taip prastovėti visą likusį gyvenimą. Gaila, už nugaros barmeno atsiprašymas praleisti. Na, taip, ne vietoje sustojau.

Paėję kiek toliau randame rodyklę į dar vieną apžvalgos aikštelę. Lloret de Mar nuo jos:


Kol pareiname, minutę pailsime ir išsiruošiame į naktinį miestą, sutemsta. Einame bet kur. Užeiname St. Rome bažnyčią. Naktyje, apšviesta ji atrodo pasakiškai gražiai. Nusiperkame šalia jos kepamų kaštainių ir besimėgaudamos labai ilgai sėdime.





Tokia antros dienos Costa Bravoje pabaiga. Ir tiek pasakojimo šiam kartui.
Pratęsiu kai nuotraukas is CD pavyks iškrapštyti.

Pagaliau prisiruošiau "nukaptūrinti" keleta vaizdelių, išlikusių iš video. Spalvos - ne kokios ir kokybė prasta, bet vis tiek šis tas.

Tossa de Mar.

Vaizdas į Tossą "iš nugaros" - nuo Maurų bokšto:







Ir nuo apžvalgos aikštelės:




Ir Blanes.

Vaizdas nuo st. Joan pilies apžvalgos aikštelės, į kurią kabarojausi gaisrininko kopėčiomis:


O čia - Blanes Marimurtra sodų pažiba - Templet de Linne.






Tai tiek.

Tarsi užkalbėtas yra mano užstrigusių atminties kortelėje Katalonijos nuotraukų kelias. Kai tik nusprendžiu, kad nieko nepavyks padaryti, koks žiupsnelis nuotraukų ima ir atsiranda.
Prieš pat Naujuosius sudėliojau į šią temą iš išlikusių video kelias sustabdytas akimirkas, o per Naujuosius atsirado žmopgus, kurio kompiuteris pagaliau perskaitė visas mano nuotraukas.
Pirmą kartą fotoreportažą rašau beveik pusantrų metų. Todėl jis nei šioks nei toks.
Bet vis tik įdedu paskutines išimtas nuotraukas (o jų ne vienas šimtas). Gal būt kažką paskatins keliauti.

Taigi, tęsiu: 2011-10-10. Tossa de mar.

Anksti ryte autobusas paleidžia Tossa de Mar stotyje. Miestelyje beveik nei gyvos dvasios. Tik vienas kitas praeivis ar riaumojantis motoroleris. Einame link pilies.

Pakeliui - sant Vicente bažnyčia.


Einame į tą pusę, kur turėtų būti kurorto senoji istorinė dalis. Gatvelėse vėsu. Tuščia, todėl niekieno netrukdomos geriame ramybę.


Akmeninėmis gatvelėmis sukame į viršų.


Su pasigrožėjimais bundančiu miestu einame link švyturio. Net nebeprisimenu, kurioje vietoje užeiname:


Atsiveria pasakiški vaizdai į krantus:


Ir pats švyturys:


Papildyta:
Nuo švyturio imame leistis šlaitu, esančiu miesto paplūdimio pusėje. Ir suprantame, kad tikras Tossa de Mar pilies grožis dar tik prasideda.


Rytas ankstus, o jau pilna turistų. Grupės. Todėl tenka ilgokai laukti ramios vienišos erdvės arba vieną ar kitą vietą aplenkti.

Einame Tossa de Mar pilies gynybine siena.


Prieš akis pasirodo senamiestis - Vila Vella.


Akys laksto tai į pilies bokštą ir sieną, tai į už jos esančią jūrą su uolėtais krantais, tai į užburiantį senąjį miestą.


Vila Vella:


Vila Vella pilna tokios geros auros, kad norisi vaikščioti po ją vaikščioti ir vaikščioti. Šią istorinę vietą apsukome gal penkis kartus. Gaila, esu prasta forografė ir nemoku perteikti tos užburiančios auros.








Kaip gi be skalbinių:


Papildyta:
Vila Vella ir pilies bokštas:






Vėl gatvelės:


Mergaitė:








Papildyta:


Kai pavargstame klaidžioti po Vila Vella gatveles, lipame į apžvalgos aikštelę virš Es Codolar. Kalnas status, karstis svilina. Bet iš čia buvo patys gražiausi pilies, Vila Vellos vaizdai.











Papietaujame ant suoliuko po medžiu. Pasigrožime ir leidžiamės žemyn.


Papildyta:
Nusileidę neriame į gatveles vien tam, kad atvėstume. Einame bet kur. Prie senų namų, ir prie naujų.



Tolumoje draugė užmato dar vieną bokštą. Susiorientuojame, kad ten buvusi maurų pilis. Ieškome nuorodų ir klaidžiojame link jos. Bet randame.


Pilis kaip pilis. Bet nuo jos vaizdas į Tossą - dieviškas.










Beprotiškas karštis vėl veja ieškoti pavėsio.

Papildyta:
Nusileidžiame į miestelį kur kas greičiau nei ėjome pirmyn. Vėsinamės gatvelėse.

Baltoji koplytėlė. Joje pasėdime. Taip vėsu, tylu ir gera.




Vėl sukame ratus.




Vėl išeiname prie pilies.





Papildyta:
Naujieji statiniai. Man labai žavūs buvo tie želdynai:




Įsitaisome prie jūros ir pora valandėlių maudomės, deginamės pilies fone.


Vakarėja, laikas į savo kurortą.




Naujoviška skulptūra einant link autobusų stoties:


Tai tiek Tossos.