Labuka, pakomentuosiu, jeigu galima
QUOTE(Mona187 @ 2011 11 16, 15:36)
Perskaičiau Stella Braam "Alzheimerio liga: mano tėvo istorija". Tema liūdna, istorija tikrai graudi, bet vis galvojau skaitydama šią knygą, kodėl ta dukra negalėjo tėvo globoti pati namie, o taip ėmė ir iš karto atidavė į globos namus.
QUOTE(Gegytė @ 2011 11 16, 16:41)
Man skaitant net nekilo mintis, kad galėtų būti kitaip. Juk tokie žmonės patys sau pavojingi...
mano manymu tokį dukros apsisprendimą lėmė keli dalykai:
Pirmiausia, tikrai, tokios būklės žmogui reikalinga visapusiška slauga ir pagalba, o jei artimieji dirba (jie turi dirbti, kad galėtų pragyvent) tikrai negali skirti pakankamai dėmesio tokiam ligotam šeimos nariui. Tačiau tai lemia ir tai, kad užsienyje žmonės nelinkę
karšinti, slaugyti senų žmonių, nes tam yra juk visokie pensionatai, globos namai, slaugos namai. Logiška, tačiau viskas kainuoja. Laiminga ta knygos autorė, kad sugebėjo savo tėvą patalpinti ten, kur juo rūpinamasi. Mūsų lietuviai senukai tokios pagalbos nesulaukia ir nesulauks dar ilgai.
Gegyte, ir aš taip mąsčiau, kad kitaip ir negali būti, kad nesąmonė namie tokį žmogų slaugyti, tiek vargo ...o deja gyvenimas pakišo
špygą 
Tėvų namie visi pasikeisdami slaugome mamos tėvą, sergantį n ligų, tarp jų Alshaimerio liga, tiesa, ji nėra ypač pažengusi, bet naudotis šakute ir wc taip pat jau pamiršta

slaugei pinigų mes neturim, į slaugos namus nenorim, nes ten dirbau ir tikrai niekada nei savo artimojo neveščiau, nei pati norėčiau senatvėj ten gulėt.
Man ta knygą nepatiko, nes ji aprašyta šaltai, žurnalistiškai, gal todėl, kad būtent ta dukra tėvą matydavo tik apsilankymų metu, bet visai kas kita yra nuolat būti šalia tokio žmogaus...
Dar slogiau paliko supratus, kad LT mūsų seneliai tokių gerų sąlygų nesulauks....
O aš pabaigiau
Kaulų sodą 
patiko labiau nei
Chirurgas