ROMUALDAS GRANAUSKAS- DUBURYSGranausko pavardė man žinoma tik iš privalomosios literatūros vidurinėje mokykloje, o pavadinimą Gyvenimas po klevu pasakyčiau ir iš miego pakelta, bet tik tiek. Daugiau nieko neprisimenu. Nutariau labiau praplėsti savo lietuviškos literatūros skaitymo akiratį (ypač po įdomių Kurklietytės ir senojo Avyžiaus kūrinių) ir į rankas paėmiau Duburį. Pasak anotacijos, ,,klasikinės meninės kalbos romaną, aprėpiantį svarbiausiojo personažo gyvenimą". Ir tikrai, Jiuozapo Gaučio gyvenimas nupasakotas iki smulkmenų: sodri, man tokia artima ir pažįstama žemaičių kalba, veiksmas, vykstantis gimtojoje Klaipėdoje (tarsi net atpažinau tą daugiabutį, į kurį įsikėlė naujakuriai Juzikas ir Maška), gyvenimas bendrabutyje (pati iki 10 m. amžiaus gyvenau bendrabutyje su tėvais). Knyga labai artima, bet tuo pačiu ir tolima, nes pernelyg apnuogina juodą tikrovę. O jos juodumas tik dar labiau sustiprėja pažiūrėjus ekranizaciją.
Perskaičiusi knygą, nutariau pažiūrėti ir režisieriaus Gyčio Lukšo ekranizaciją. Buvau girdėjusi daug teigiamų atsiliepimų, o ir pati simpatizuoju nespalvotiems filmams. Jau filmo pradžioje man patinka viskas- aktoriai visiškai atitinka mano vaizdiniuose susikurtus, filmo dekoracijos idealiai dera su to laikmečio daiktais (net nusistebėjau, iš kur pavyko gautas tas tikrąsiais ,,kilkės tomatų padaže" skardines ir tuos nuostabą keliančius vaikiškus vežimėlius
Gyvenimiška skaitymo patirtis parodė, jog visada (su retomis išimtimis) geriau skaityti knygą, o po to žiūrėti filmą. Tačiau šįsyk atsitiko kitaip: filmo regimasis, vizualinis įspūdis gilesnis, labiau sukrečiantis. Nors, pasak kritikų, ,,knyga yra pasmerkta skaityti", tai filmas tiesiog yra pasmerktas pažiūrėti: ir žiūrėti jį gali skirtingų lyčių, profesijų ir kartų atstovai: juk beveik kiekvienas iš mūsų gali dalelę savęs rasti ,,joršą" geriančių Kolios ir Dimos vietoje, atpažinti save tarsi veidrodyje pažvelgę į Juziko-Jiuozapo veidą, o kiek daug mūsuose tokių Klavų ir Maškų. Senesnieji filmo žiūrovai prisimins tarybinius laikus ir užduos sau klausimą- ar taip tikrai buvo?, jaunieji susimąstys- negali būti, kad taip buvo. Bet buvo taip, kaip užfiksavo Granausko ranka- taikli, šmaikšti ir Lukšo kamera- neįprasta, kitoniška, o kartu jos apnuogino juodą mūsų kasdienybę, suluošintus gyvenimus, kai neviltis gimdo neviltį (prisiminus Klavą ir josios sūnelius, Gaučio nelaimingą vaikystę ir jo baigtį, Maškos išniekintą gyvenimą).Pasakojimas sklidinas iki skausmo atpažįstamos tiesos, kuri dar nė karto šitaip nebuvo papasakota
Įdomu ir tai, jog filmo herojai kalba dviejomis kalbomis, kas yra netikėtas ir įdomus režisieriaus sumanymas.
Vienas klausimas mane vis kankino bežiūrint- ar tikrai Granausko atvaizduotas gyvenimas buvo toks? nes pernelyg jis juodas, pernelyg jame daug brutalios, beprasmiškos erotikos, per daug skausmingo gėrimo. Ir visa tai vedė į pražūtį. Filme dramatiškai iškeliamas likimo ir pasirinkimo, kai nėra iš ko rinktis, klausimas. Personažai išgyvena savo asmenines tragedijas, kurias dar labiau sustiprina socialinė tų dienų beprasmybė ir neviltis. Tačiau kaip bekiltų noras peikti ir smerkti tarybinius laikus (o man jais taip pat teko gyventi), šie laikai tai pat ne pyragai ir įdomu, kodėl visur veikia grandininė jungtis- kodėl juoda gimdo juoda, o skausmas veda prie kito skausmo. Gal kiekvienas iš mūsų gali kažką pakeisti, kaip tai bandė ir Gaučys? nes vieną minutę aš jau patikėjau, kad ir jis sugebėjo išlipti iš to duburio- gilaus, tamsaus, žudančio.... Deja .....
Visgi, filmai turi savo trūkumą, kaip ir šis. Tie, kas neskaitė ir neskaitys knygos, o tik žiūrės filmą, praleis puikią progą išgirsti puikią Granausko pratarmę, kurioje ilgesingu patosu pasakojama apie žmogaus gyvenimo prasmę. Neišgirs ir vidinių filmo herojų monologų. Vienoje filmo scenų, Juziko- Jiuozapo motina pasideda ant stalo skrynelę ir iš jos ištraukia sukauptus per amželį pinigus. Filmo scena paprasta, o štai knygoje aprašoma, kokia įdomi ir svarbi ši skrynelė buvo Jiuozapui: ,,Gaučio svajonė: viduje barškėjo medinės įvairiaspalvių siūlų špūlikės, į mažą pagalvėlę buvo susmeigtos adatos, o svarbiausia- sagos, ypač tos, kareiviškos".
Granauskas vadinamas talentingu rašytoju, tad neabejotinai reiktų susipažinti su jo kūryba, kūriniais. Tačiau filmo sukeltas įpūdis didesnis, tad rekomenduoju susipažinti su abiejais.
p.s beje, kas skaitėt knygą, neskubėkit išjungti filmo pabaigos- ji jus nustebins
ziauriai pavydziu... Santarama minkstais virseliais pirkai?
