Deja, istorija tikra. O dėl to draugo, taip, mudu kartu lankėm pradinę mokyklą (bet klases skirtingas) būdami vaikai, o paskui, mano šeima persikėlė gyventi kitur, tai kai suitikome suaugę vienas kito net nepažinom.
flight, nebijokit vaikams ligų neužnešiu
O jei meilę suprantate, kaip rūpestį, tuomet taip, yra kas manim rūpinasi ir myli... ir myli būtent tas draugas, bet aš negaliu būti su juo, nes bijau, kad mano gyvenimas gali būti dar sunkesnis, nes nežinau ar galėčiau su juo gyventi, nes jo moteriai turėtų būti tikrai sunku. Taip, jis turi aukines rankas, yra paslaugus, moka pastovėti už artimus žmones, jis draugiškas, su juo smagu. Dar jis labai moka užsiimti su vaikais ir jam tai teikia džiaugsmą ir jei ne kelios esminės jo ydos, būtų nuostabus vyras. Jis visai nemoka elgtis su pinigais, yra be proto pavydus, taip pat skiriasi mudviejų mentalitetas.
Tuo tarpu mano vyras visiška jo priešingybė. Jo galva nuolat pilna visokių utopijų, jis man prieš miegą seka pasakas, apie gražų gyvenimą, tuo tarpu šaldytuve dažnai nėra maisto. Jis skrajoja padebesiais ir per daug metų, man nepavyko nuleisti jo ant žemės ir manau, kad nepavyks. Yra simpatiškas, lengvai bendrauja ir pusė rajono jo nebijo, kaip prieš tai paminėto mano draugo. Mudu jau seniai nebesimylim, be to jis žino, kad aš jam neištikima, tačiau tiesiai niekada manęs to neklausia, nes bijo sužinoti atsakymą. Negyventi kartu, mes kol kas negalim, nes jis neturi kur eiti, o mums su vaikais trūktų pinigų.
Su kolega manau viską baigsiu. Bet tai nėra taip paprasta
Mudu smagiai leidžiam laiką, jis vis stengiasi mane nudžiuginti, bet... lovoje jis miręs
Ir problema ir fizinė, ir psichologinė... O yra pakankamai gražus, išsilavinęs ir protingas vyras. Man nieko jis nesiūlo, nes manau bijo, jog manęs neišlaikys, o aš ir nesiečiau su juo gyvenimo, nes... tai kas tarp mūsų, tiesiog abipusė terapija. Jis man gerą, smagų laiką, aš - labai pasistengus padedu jam pasijausti pilnaverčiu vyru ir abiejų gyvenimas ne toks pilkas. Bet jau pradedu pavargti, nes kuo toliau, tuo man sunkiau jam padėti, suirztu aš, suirzta jis ir paskutiniu metu po pasimatymų, mudu abu jaučiamės blogiau negu prieš juos.
O ta pirma mano meilė... Jo problemos tos pačios. Nutiko taip, kad prieš kokį pusmetį vienam vakarėlyje susidūriau su jo pusbroliu ir paaiškėjo, kad jiedu kartu užsienyje gyveno po mudviejų skyrybų. Iš pradžių, jis vos manęs neiškeikė, bet po to mudu išsišnekėjome. Tai pusbrolis ir pasakojo, kas buvo. Po skyrybų vos ne metus jis verkė, mokėsi, savaitgaliais man skambinėjo, o kai nekeldavau telefono, iš pradžių liūdėjo, paskui pyko, dar vėliau tyliai sėdėavo su alus buteliu ar knyga kokia, o paskui pradėjo eiti per vakarėlius. Jis pasakiškai gražus vyras. Na, toks kad kai įeina į kambarį visos trumpam nustoja kvėpuot, todėl parsivesti moterį į namus, jam
ir jis ištisai vedėsi ir tas pubrolis žvengė, kad visos išvaizdoje turėjo kažką mano. Na, gal ir tiesa, kas čia žino. Galiausiai pradėjo draugauti su viena mergina ir ji neplanuotai pastojo. Gimus sūnui bandė gyventi kartu, bet nepavyko, nes kaip jis pats sako, nemyli jis jos ir ne jam ji, bet vaiku jis rūpinasi ir pasijuokė, kad sūnus panašus išėjo į mane. Jis dabar ne Lietuvoje, bet nori savaitgaliui neužilgo grįžti ir prašo, kad pabūčiau tą savaitgalį su juo, nes grįš būtent su manim pabūt, o ne tėvų ir draugų lankyt. Tačiau rašo man retai (kartą į savaitę), todėl aš ir galvoju, gal aš jam tam ir tereikalinga
nors, maza ka....
