Išsiskyriau su savo vyru. Vieną vakarą susikaupiau ir jam viską papasakojau

Tiesiog pajutau, kad negaliu daugiau meluoti šalia esančiam žmogui. Mudu daug kalbėjomės ir jis norėjo vėl gyventi lyg niekur nieko, bet... aš manau, jog nuėjau taip toli, kad viskas kas įvyko yra nepataisoma. Tiesiog negaliu jo laikyti užspaudus, nemylėdama. Jis nusipelno, kad jį gerbtų ir mylėtų. Visiškai nutraukiau santykius su kitais vyrais. Su pirma meile nesusitikau, išėjau iš darbo ir perėjau dirbti į kitą vietą. O ten... Vienas kabinetas su labai simpatišku bendradarbiu. Mudu pradėjom daug kalbėtis apie gyvenimą, šeimą, pinigus, vaikus. Netgi išsipasakojom vienas kitam savo nuodėmes

Jis daug man pasakojo apie savo draugystes su moterimis, apie santykius su savo žmona. Kalbėjo, kad nežino ar ją myli. Po vieno firmos vakarėlio mudu nusprendėm anksčiau šiek tiek išeiti, aš pasisiūliau jį parvežti namo, jis pakvietė mane kavos, o buvo naktis, namie nebuvo jo žmonos ir... viskas taip staigiai įvyko! Prabudau ryte, svetimuose namuose, ne man priklausančio vyro glėbyje.
Kai paklausiau, ar aš pirma moteris su kuria jis neištikimas žmonai, atsakė, kad ne. Sako, kad jaučiasi ja nusivylęs, nes ji neišpildė jo lūkesčių ir mini, jog į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Jam atrodo, kad nebeprisivers jos mylėti, bet skirtis neskuba, nes kartu juos stipriai susiejęs laiko verslas. Žodžiu situacija tokia, būdamas vedęs (santuokoje įgytas turtas skyrybų atveju dalijamas pusiau) jis sukūrė verslą ir įdarbino kelis žmonos šeimos narius, tame tarpe ir ji dirba. Tas verslas, jam labai svarbus, nes neša gana nemažą pelną. Didelę šeimos problemą mato tai, kad jo žmona seksualiai labai šalta ir matomai yra juo nepatenkinta šioje srityje. Vaikų jiedu neturi, o vedę yra 3 metus. Sako kelis kartus bandė su ja apie tai kalbėtis, bet rezultato nėra. Jis kalba, kad kol manęs nebuvo sutikęs, jo dienos būdavo labai pilkos, o dabar su manim jam įdomu, ramu, jis atsipalaiduoja ir pailsi, kai aš šalia, tačiau jokių švelnybių jis man nesuokia, yra pasakęs, kad nenori per daug prisirišti prie manęs ir kad aš per daug prisiriščiau prie jo. Yra labai pavydus, kai aš kalbuosi maloniai su kitais vyrais, kunkuliuoja iš pavydo, o juokingiausia, kad po to man prisipažįsta, kad apie tuos pavydo priepuolius, bet aš ir taip matau

Kalbėdamas apie žmoną pabrėžia, kad jos nebepavydi.. Tame darbe, kur mudu dirbame kartu, norėdamas daugiau uždirbti jis labai dažnai lieka viršvalandžius, todėl beveik kasdien darbą baigia 20-21 val., todėl galima sakyti neturi asmeninio gyvenimo...
Na, o mano galvelėj sukasi tokios mintys:
* Būdama su juo, jaučiuosi laiminga;
* Produktyvumu darbe nurungėm visus kitus tandemus;
* Kartais liūdnai galvoju, kad aš labai blogai elgiuosi ir anksčiau ar vėliau teks už tai atsiimti.
* O kartais galvoju, kad jo žmona pati kalta, jei šeimoje viskas gerai, niekas į šoną neis.
* Man ramu, kad jie neturi vaikų, jei turėtų, manau tai viską pakeistų. Kartais bijau, kad ji nepastotų, man būtų skaudu, be to aš galvoju, kad ne apie vaikus reikia mąstyti, kai lakstai į šoną. Bet jam pagal amžių jau seniai laikas tuo susirūpinti, juolab, kad jis minėjo, jog jau kelis metus bandė

ir nepavyko. Kas kaltas nesiaiškino... Kai tik susipažino apie vaikus jis kalbėjo, kad jie brangiai kainuoja, apriboja laisvę. Kartais kalba, kad va galėtų jo žmona auginti vaiką, nors turėtų ką veikti, nes dabar sėdi namie ir nieko neveikia (jis daug uždirba, su tuo verslu reikalų nelabai daug, todėl jo žmona nedirba niekur kitur). Dabar labai dažnai užveda su manim temą apie vaikus, kad man reikėtų turėti gerą vyrą ir būtinai dar vaikų, nes vyras tikrai norės, juolab, jei savų bus neturėjęs, kad vaikai suteikia gyvenimui prasmę ir skonį ir t.t. Klausia manęs, kaip jaučiausi būdama

Mane tos jo kalbos gąsdina, nes aš imu galvoti, kad jis su žmona planuoja

ir dabar šviečiasi. Nors kai paklausiau, sakė neteisingai galvoju.
* Kartais bijau, kad galiu nukentėti, jei išaiškėtų mūsų nuotykiai

* Pamąstau, kad galiu praleisti geras progas, nes man pradėjo neberūpėti kiti vyrai, aš nenoriu eiti į pasimatymus, kai mane kviečia, pamąstau, kad geriau jau pabūsiu su vaikais namie.
* Liūdna, kad savaitgaliais negaliu jam paskambinti, mes negalim nueiti į kavinę, svečius, su niekuo negaliu pasidžiaugti. Jis man dažnai negali atrašyti SMS, kai noriu jam ką nors papasakoti nereikšmingo, nes būna su kitais žmonėmis;
* Bijau, kad mano vaikai prie jo neprisirištų (darželinio amžiaus), nes pasimatymai vyksta dažniausiai pas mane, tai jis su jais gana daug bendrauja, žaidžia ir pastebėjau, kad mano vaikams jis vis pradėjo atnešti dovanėlių, kai tik ateina;
* Kartais sužlunga mūsų pasimatymai, nes tarkim po darbo sugalvojam ką nors nuveikti, bet atvažiuoja į darbą jo žmona ir... žinoma jis važiuoja namo;
* Man nemalonu matyti jo žmoną, nes bijau, kad nepasimesčiau ją susitikus, nepasielgčiau kaip netinkamai;
* Žinau, kad širdies gilumoje norėčiau jo sau vienai... kartu valgyt pusryčius, važiuot į darbą, vakare sėdėt ant sofos, dažniau mylėtis
* Pastebiu, kad iš dalies jis daro mane geresniu žmogum ir man padeda, būdamas už mane vyresnis (14 metų) ir turėdamas daugiau patirties pataria, kaip man elgtis vienoj ar kitoj situacijoje, padeda man susitvarkyti buitį (suranda meistrus ir t.t.), išklauso mane, kai man tai svarbu, darbe mane visada užtaria prieš viršininką, tai va.
Su juo bendrauju todėl, kad mąstau taip: gal jis su manim ir nebus (nors aš norėčiau), bet bent jau turiu artimą žmogų šalia ir šiokią tokią atramą.
Ar esu labai laiminga? 100 proc. nesu, bet esu laimingesnė, nei buvau prieš tuos kelis mėnesius.