QUOTE(be rėmų @ 2012 01 07, 10:58)
Tačiau kas yra tas
žinojimas ? Linijinis protas, ego, sąžinė? Tai tarsi vidinė nuostata, kaip kažkas turi vykti, rutuliotis: "manęs negali aplenkti bendradarbis, mano mašina neturi būti prastesnė nei jų, aš negaliu nusiristi iki to niekšo lygio" ir pan., savaime suprantama, kiekvienu konkrečiu atveju viskas kitaip. Tada kas yra sąžinė šios temos kontekste?
Kiekvienas žinom, kad kažko "negalima", kažkaip elgtis negalima ir kai mano "negalima" susiduria su kito "galima" kyla konfliktas. Tam visuomenė ir sugalvojo moralę, etiką, šventus raštus. Jei visi gyventume pagal tuos pačius standartus, konfliktų nekiltų, bet taip nėra ir nebus. Vėlgi, iš kur tas žinojimas? Tėvai, mokytojai įdėjo į galvą? Kažką atsinešam savo viduje? Juk vaikams viskas "galima'', jie be nuostatų. Tai gal tas užspaustas vidinis žinojimas, kad viskas yra gerai, kad viskas galima iš esmės, savaime ir praneša apie save skausmu, kai susiduria su spaudimu "negalima", " tu blogas", 'reikia taip, o ne kitaip' ir pan?
Tai kas yra ta sąžinė?
Pavyzdžiui, susipyko vyras su žmona. Trenkė dūrimis ir įšėjo.
Abu savyje jaučiasi teisūs, bet to
malonaus vienybės jausmo nebėra.
Kiekvienam tikriausiai teko susitaikyti ir patirti tą malonų, sugrįžusį vienybės jausmą.
Kur dingsta teisus neteisus, kurie ką tik buvo susipykus?
Susitaikius jie išnyksta vienybėje.
Vienybėje net tokios temos nebus kas teisus, o kas ne.
Linijinis protas ne jautrus vienybei, o išminties protas atvirkščiai jautrus.
Susipykus, linijiniam protui bus svarbu jaustis teisiam, o išminties protui nusispjauti į savo teisumą, jam svarbu susigrąžinti vienybės jausmą, todėl jis pasiruošęs atsisakyti savo teisybės vardan vienybės ir susitaikyti.
Ten kur linijinis protas, nėra vietos betarpiškai vienybei.
Linijinis protas nejaučia, bet remiasi savo logika.
Todėl jis vienybę kūria pagal taisykles, supratimus, įstatymus.
Pavyzdžiui, prie bažnyčios sėdi vaikas našlaitis ir prašo išmaldos.
Jei susigraudinote ir davėtė išmaldą, reiškia jus perėjote į širdies meridiano fazę, kuri už logikos ribų.
O jeigu prie bažnyčios sėdi alkoholikas ir prašo išmaldos?
Linijinis protas įjungia stabdžius ir pradeda logiškai pagrįsti, kad tegul eina pijokas ir dirba, o ne parazitauja. Štai šitaip linijinis protas gali logiškai pagrįsti nusikaltimus, žūdymus. Jokio gailesčio nebus, svarbu logiška ir teisingai.
Sąžinė, tai ne logika, bet pajauta už proto ribų.
O įstatymas yra sąžinės dirbtinis pakaitalas.
Jeigu sąžinė atrofavusi, tuomet yra įstatymas.
Pavyzdžiui, daugelio politikų, valdžios vyrų principas, kuriuo jie vadovaujasi << ne pagautas , ne vagis - įrodykit >>.
Turinčiam sąžinę, didžiasia bausmė yra sąžinės graužatis, o jei sąžinė atrofavosi, tuomet žmogus bijos viešos nuomonės ir kad nepagautų.
Pavyzdžiui, ten kur linijinis protas yra lyderiai, o betarpiškoje draugystėje, ar meilėje lyderiai, pažengusieji, autoritetai nereikalingi.
Arba pavyzdžiui, dega kaimyno namas, jame vaikai, turintis sąžinę šoks į ugnį nesvarstydamas ir gelbės, o neturintis sąžinės svarstys ar toks poelgis sveiko proto, teisingas, logiškas.
Todėl tų kurių sąžinė atrofavosi, jie nepajėgūs suprasti poelgių, kurie išplaukia iš betarpiškos vienybės jausmo, kai žmogus žūsta pats gelbėdamas kitą.
Linijiniam protui didvyris gali atrodyti ir kvailokai, durnelis, neprotingas.
Sąžinė tai stiprus betarpiškos vienybės jausmas, jautrumas betarpiškai vienybei.
Kas liečia išminties proto pritaikymą, tai jis netinka mechanikoje, technikoje, o santykiams pagerinti tarp žmonių ir savo pozityvioms emocijoms, gyvybingumui, sveikatos pagerinimui puikus instrumentas.
Todėl abu protus naudinga naudoti pagal savo paskirtį.
O pscihotehnika bus, jau atskaitos taške "viskas yra mano sąmonė".
