Rytų išmintis ir mokytojai šudros

Taip, įmanomas.

Negi tu galvoji, kad aš sėdžiu ant palangės, rankom susiėmus galvą, kankinuosi, kuriu modelius ir karkasus???
Lyg koks robotas, apkerpėjęs ir nerimo bei įtampos raukšlėmis išvagotas.

Toli gražu...

Svarbiausia gerai suorganizuoti darbą. Kad po to jis vyktų savaime ir kokybiškai.

Šiek tiek pasidarbuoji pati, o po to "perduodi" darbą dirbti pasąmonei.
Kiekvienas turi dirbti savo darbą ir nepersidirbti savajame. Tik tada bus rezultatas ir kokybė.
Bet kad sekanti grandis (šiuo atveju pasąmonė) galėtų gerai ir kokybiškai dirbti, pirmoji grandis (organizatorius, o tai esi tu) turi duoti jai reikalingų medžiagų. Kitaip ji prie geriausių norų negalės gerai dirbti/padirbti.

Ir jokie karkasai ar modeliai manęs nė kiek neapkrauna kokia nors našta.
Jie be problemų net sutelpa man galvoje.
Retais atvejais, jei struktūra labai sudėtinga, aš ranka laisva forma pabraižau struktūrą brūkšniais, kvadratais, rutuliukais, rodyklėmis
Bet tik tada, kai persipina kelios sritys (visa, kas yra čia, aš vadinu viena sritimi).

Vakar, tarkim, aš mačiau Lietuvą daugmaž 400 km juostoje. Svarbiausia tame buvo - nuostabiai šviečianti saulė. Tik ji laiką padarė nuostabų. Ir vienas vaizdelis - puikios architektūros bažnytėlė belapių medžių fone, apšviesta nuostabios saulės.
Tai žodžiais nenusakomas pojūtis. Ir man kilo noras ne fotoaparatą turėti po ranka, o gerą paveikslo rėmą uždėti ant to vaizdo. Fotoaparatui tai per didelė prabanga - jis sugadintų tai, kas yra realybėje. Jis nepajėgus išsaugoti tokių jausmų.

Šią bažnytėlę aš mačiau ne pirmą kartą gyvenime, bet ją užgoždavo arba medžių lapai, arba bjaurus oras.
O ji stovi nežinia jau kiek metų, ta pati ir vis kitokia. Ir tas pats daiktas mums gali suteikti daug skirtingų jausmų, spalvų... Tik matykime tai. Nepraeikime su mintimi, jog tai dėmesio neverta, nes aš tai jau esu mačiusi.

Ir niekad neprilyginčiau to pasimėgavimui arbatos puodeliu. Tam puodeliui oi kaip toli iki to... Suprantama, kartais tenka naudoti pakaitalus. Tai geriau, negu nieko.

Na ir kur gi tas mano apsiraizgimas? Nebent kokiais voro siūlais, kurių aš nematau, bet kažkodėl mato kiti.

Na...šiuo atveju...konkrečiai aš...komentarų neturiu.

P.S. Ar šiandien jau visiems užpakalius nuvalei, ar visus bliūdus jau suplovei?

O kuo prastas užsiėmimas valyti užpakalius? Esant atsivėrimo būsenoj visi užsiėmimai vienodai malonūs

Čia straipsnis tema "viskas yra mano sąmonė"
http://www.sunhome.ru/magic/15519/p1

Ar žinai vieną iš žymiausių Hipokrato frazių?

"Svarbiausia - nepakenkti."
(ar nepakenk? Pasimiršo, bet esmės tai nekeičia)

Taigi, kai kuriais atvejais tu su savo atsivėrimo būsena gali:

- užaugusį žmogų - išpaikinti
- ne visai užaugusį žmogų - sugadinti

Jei nebus abipusio atsivėrimo.

Tenorėjau pasakyti, kad labai mėgstamas proto užsiėmimas knistis po save patį. Asmeniškai man tai jau nebeįdomu


Čia jau linijinis mąstymas

be remu, dekui uz nuoroda. Idomus straipsnis.

O man dar įdomu.

Bet iš tavo sakinio galėčiau kompetentingai pareikšti ( ), jog gali būti kitiems su tavimi nebeįdomu.

Na žinai...būna juk tokių visažinių senių, kuriuos kartais stebi periferiniu regėjimu, kad neįkliūtum su jais į pokalbius/diskusijas.
Tai nebūtinai senas metais amžius, tik procentaliai tokių daugiau tarp metais senų žmonių. Todėl ir atsiradęs būtent toks išsireiškimas.


Ne, tai nėra linijinis mąstymas.

Linijinis mąstymas ir linijinis protas yra visiškai skirtingi dalykai.

Tai man ir kliudė ilgą laiką suvokti (galvoju, kad ir dabar nesu iki galo suvokusi) linijinį protą, nes kažkodėl tapatinau jį su linijiniu mąstymu.

Tai ir makalavo visą reikalą...

O mano koks reikalas? Jiems neįdomu- tegu nebendrauja. Tegu užsiima savais įdomiais reikalais

Mąstymas- proto veikla. Ar tai turėjai minty?
Papildyta:

Pamačius tavo niką prisiminiau, kad dieną prisiminiau Tave Klausiaus vieną knygą, realizavusio save indų mokytojo atsakymus vakariečiams. Ten buvo toks klausimas ir atsakymas:
Вопрос: Практика Йоги всегда сознательна? Или она может быть бессознательной, за пределом осознанности?

Махарадж: В случае с начинающими, практика Йоги всегда намеренна и требует решимости. Но тот, кто искренне практиковал в течение многих лет, всё время сосредоточен на самореализации, как сознательно, так и бессознательно. Бессознательная садхана самая эффективная, потому что она спонтанна и постоянна.


Pameni, kažkada rašei, kad "automatika nelabai mane žavi" Kažkodėl prisiminiau

[quote=be rėmų,2012 01 14, 19:53]Mąstymas- proto veikla. Ar tai turėjai minty?
Papildyta:

Pamačius tavo niką prisiminiau, kad dieną prisiminiau Tave Klausiaus vieną knygą, realizavusio save indų mokytojo atsakymus vakariečiams. Ten buvo toks klausimas ir atsakymas:
Вопрос:  Практика Йоги всегда сознательна? Или она может быть бессознательной, за пределом осознанности?

Махарадж:  В случае с начинающими, практика Йоги всегда намеренна и требует решимости. Но тот, кто искренне практиковал в течение многих лет, всё время сосредоточен на самореализации, как сознательно, так и бессознательно. Бессознательная садхана  самая эффективная, потому что она спонтанна и постоянна.


Pameni, kažkada rašei, kad "automatika nelabai mane žavi" Kažkodėl prisiminiau
Aha, kazka rasiau panasiai
O tu man dabar priminei apie joga, kai kazkada seniai neuzteko to "rešymosti"
kai darant asanas namiskiai šaipesi, ka cia nesamonem uzsiimineji atseit. Ir visur ju buvo pilna, nei vietos, nei ramybes. Tai  neatlaikiau "spaudimo"

O kokius jausmus gali sukelti gėlių kalnas?

Nuoširdžių gėlių.

Ir nemiga dėl jų... vazų trūkstu.

Vien dėl to verta gyventi.

Tik nesupratau, kokiu būdu viskas buvo paversta į gėles.
Aš negalvojau, kad kažkas skaito mano visokias kvailas rašliavas...

Aš galvojau, jog rašinėju kaip anoniminis žmogiukas. Lyg pati sau.

Keisti nikus???
Bet su jais taip susigyvenau...

į vonią susimerki tą kalną ir miegi ramiai.