Rytų išmintis ir mokytojai šudros

Na va , visi nurimot, aptilot, o aš kaip agurkėlis

Niekad nieko neatsisakau!

Bjauri esu... ( )

O, geras klausimas.

Kai buvau paauglė, vienas giminaitis (ne pagal kraują), skyrė man daug dėmesio - parodė ir aiškino tai, ką žino ir supranta. Didelis ir man nepažįstamas miestas, atstumai dideli ir informacijos kiekis nuo ryto iki vakaro. Būdavo, kad apslobstu. Ir ką man pasakė - sustabdyk kvėpavimą, nekvėpuok, kiek tik galėsi. Kol akyse aptemdavo - ir vėl esi pilna energijos. Atsistato viskas. Mechanizmo nežinau - bet priminei.

Ačiū. Buvau pamiršusi.

Išties AČIŪ.

Kiek daug mes pamirštame.
Tam ir reikalingas bendravimas.

Kas norit pamiklinti protą, galit apgalvoti kelis klausimus:
1. jei du žmonės medituos, melsis, vizualizuos (čia kaip kam patinka) apie trečią ir jo likimą, vienas, draugas, jam linkės laimės, gerovės, kitas, priešas linkės nesėkmės, koks seks finalas?
2. jei kiekvienas iš 100 vyrų melsis, vizualizuos, medituos apie tai, kad gražiausia šauniausia megrina taptų būtent jo žmona, o ta mergina medituos, melsis, vizualizuos, kad liktų mergina, koks laukia finalas?
3. jei 1000 žmonių susėdę melsis, medituos, vizualizuos, kad kiekvienas iš jų pavirstų kitu mėnuliu, ar danguj atsiras 1000 mėnuliu ir kodėl?

O jus tikra, kad tai paprasta zmoniu kalba ?

Ir man iskilo klausimas: ar jus neturit komunikavimo su zmonemis problemu ? Kalbates pati su savimi... ir neaisku apie ka....

O aš vis galvoju, kodėl vieni nori to "žinojimo", o kiti atsikratyti jo negali net norėdami - šis seka neatskiriamas kaip šešėlis
Papildyta:

Aš pasakyčiau, kad gyvenimo skonis tampa labai aštrus, o kartais taip ima norėtis prėsko...
Papildyta:

Dar ir kokias turi - tiesiog jos nepažinios tos senatvės nesulaukusiems: kiekvienas svirplys pažįsta savo strykelį
Papildyta:

Dėkui Dievui ta riba - begalybė: tai ir teikia viltį
Papildyta:

1, Ką vadinat finalu? Kieno likimu susrūpinot - tų kurie, ar to, apie kurį?
2. Tas pat
3. Žiūrint kieno akimis žiūrėsit

Šis kvėpavimas - Anuloma Viloma Pranayama
Bet kaip geriau nedaryti - pasitarkit su praktiku: efektui svarbu išaikyti santykius - pradžiai tikrai ir minutės per daug
Papildyta:


Įdomu, kodėl Vanduo kalbėdamas apie Pranos pažinimą tiek daug minit technikų - objektyvių dalykų?

Štai dabar supratau - jog turiu komunikavimo su žmonėmis problemų.

Ir dar daugiau supratau - jog visi žmonės jų turi. Grandininė reakcija, išplitusi erdvėje (t.y. pasiskirsčiusi erdvėje erdvinis išsimėtymas, kaip pvz molekulės ).

Aš Vanduo vertinu kaip žmogų, davusį man tiek, kad nežinau taip ant staigiųjų, su kuo palyginti.

O tu priėmei tai kaip mano priekaištą jam. Aš negalvojau sukelti tokios reakcijos, nes pati taip negalvojau. Tai buvo prielaida/pamąstymas/bandymas sukelti bendrą pamąstymą.

Ir štai - aš turiu komunikavimo problemų su tavimi, Vanduo - su manimi

Bet jei Vanduo komunikavimo problema su manimi būtų absoliučiai STOPO būklėje, juk aš nebūčiau parašiusi to, ką sugebėjau suvokti būtent jo dėka.

Tik laiko tarpas kiek per ilgas, mano galva, lyginant su žmogui duotu gyvenimo laiku.

Štai tik tai sąlygojo mano šio posto gimimą.

Juk visi plius minus turime panašų laiko kiekį šioje Žemėje ( išimčių nelieskime čia, kad nenuklystume į pievas).

Aš jau šiandien galiu ramiai konstatuoti, kad iš jo gavau pakankamai.

Bet galvoju, kad galėčiau gauti dar daugiau

Na, bet gal aš turiu savybę gyvenime skubėti. Tai seniai esu savyje pastebėjusi. Vis atrodo, kad kažkur nespėsi, kad kažko nespėsi, kažko nesuvoksi, kažko nepatirsi...ir pnš. Bet tai mano problema. Man taip vis atrodo nuo pat paauglystės.
Iš to ir sprendžiu, jog tai mano problema.

O šiaip, aš neturiu čia tikslo atrodyti gudresne, geresne, pranašesne, protingesne ar pnš... Aš tokio tikslo net gyvenime niekad neturiu.
Aš noriu gauti, kiek pajėgiu, dalintis. Nes kažkaip galvoju, jog teisingas posakis yra - kartais padalinus, padvigubėja. Paradoksas - priešingybė matematikai

Tavo teskaičiau tik vieną šį trumputį postą. Negaliu tau nei prieštarauti, nei linksėti.
Na, neturiu nuomonės.

Bet jei į situaciją žiūrėti iš šalies - gal tai spontaniškumas.

Štai aš pati neperseniausiai savyje pamačiau šios savybės buvimą. Kai neįsigilinusi griežtai atkirtau eugi.
Bet kieno tai problema? Jo ar mano ? Be abejonės - mano.
Atsiprašiau.

Bet ne vien atsiprašyme esmė. Didesnė esmė yra tame, jog aš tai supratau/suvokiau.

Bet vėl gi... aš...aš... O kaip jam reikėjo jaustis?

Va kur dar didesnė esmė

Dar šiek tiek pratęsiu šiuo klausimu.

Būtent tą patį, tik kitokiais žodžiais ir kitaip išreikštą ką parašiau aname poste, aš jau buvau kažkada skaičiusi. Ekspromtu parašiau, jog Antikoje. Šiek tiek suklydau - vis gi XIX amžius ( bet visvien seniai ). (Aš pasimėtau kartais laikmečiuose, todėl kiek susimakalavau - paskaitų studentams neskaitau, kad neturėčiau teisės suklysti )

Skaičiau, perskaičiau, kaip perskaitome daug ką, bet tai visiškai manyje neužsiliko. Nes nesuvokiau giliai, iš vidaus.

Po to tai suvokiau iš Vanduo dėstytų minčių.

Po kurio laiko man vėl atsitiktinai pasitaikė ta jau kažkada skaityta mintis XIX a. filosofo.

Ir tada aiktelėjau... ! - o juk tai lygiai tas pats!

Žmogus daugiau nei prieš 200 metų mąstė tą patį. Tekstas ir išsireiškimo stilius kitos, nes jį natūraliai supo kitokia aplinka. Taigi - materija. O vidus žmogaus tai toks pat.

Ir tada pasakiau sau - aš to nesuvokiau, nes yra komunikavimo problemos.

Na juk išties - niekaip gi nepakomunikuosi su filosofu iš XIX amžiaus
Na garantuotai nėra fizinių galimybių

Ir daugelis jo šių minčių nesupranta. Tai tolygu - nebūtin !

Štai čia ir yra mano išsireiškimo "komunikavimo problemos kilmė.
Na, nedėsčiau nuo Adomo ir Ievos

Bet tai suvokus, ką pavadinau "žmonių kalba" ( ), na, išdėsčiau dar kitokiais žodžiais, nei Vanduo, trumpiau - atsiveria didžiulės galimybės žmogui jo realiame gyvenime ! Aš tai labai vertinu. Praplėtus labiau tą mintį, pamatome žmonių nesutarimų, pykčio, barnių....ir t.t. ir t.t....priežastis.

Suprantant priežastis, galima jas pašalinti. Absoliučiai visų ar visko niekad neįmanoma, bet pakanka ir didžiosios dalies. Tai jau yra daug.
Papildyta:
O šiuo atveju - 2011 metais ( ), tokių komunikavimo problemų išvengti įmanoma

Niekaip nesuvokiu prasmes, ka raso Elysa. Gal ir man komunikavimo problemos

aš irgi nesuvokiu. Minčių kratinys. Matyt, "ne dlia srednevo uma"

Matai, kaip trumpai.
Tas pats ir pas XIX a. filosofą
Bet suvesti į viena nebuvo paprasta.

O jei Vanduo gyventų XIX amžiuje, nesuvokčiau to

Papildyta:

Nieko tokio

Aš taip pat ilgai kapsčiausi, kol suvokiau...

Apie tai ir kalbu - kad ilgai.

Kartais net paprastų dalykų nepakanka perskaityti, suprasti, net mintinai išmokti.
Reikia suvokti.
Ir ilgas kelias kartais gaunasi, kur galėtų būti žymiai trumpesnis.

Gan keista, kad toks trumpas postas gali sukelti tiek minčių.

Dėmesį į šį sakinį atkreipiau todėl, jog analogiškas dažnai naudojamas ir kituose tinklapiuose kitų dalyvių atžvilgiu. Ypač ten, kur yra galimybė savo žinutes ištrinti.
Vienas dalyvis diskutuoja su kitu. Po to pirmasis išsitrina savo postus, tada įsijungia trečias ir antrajam parašo tokį pat sakinį. Na, čia tik formą išdėsčiau.

Bet svarbiausiai, jog tas trečias šį sakinį parašo su aiškiai jaučiamu pasitenkinimu.
Tarytum trina rankas, sugebėjęs apkvailinti kitą. O potekstėje - esi psichiškai nesveikas žmogus.

Manęs tokie sakiniai visiškai neveikia - ar tai būtų mano atžvilgiu, ar stebėčiau situaciją iš šalies. Nei supykstu, nei reaguoju, nei pajaučiu priešiškumą tam trečiam dalyviui. Visiškas neutralitetas jausmuose.

Tačiau nuomonę susidarau. Ir ne apie antrąjį dalyvį, o apie trečiąjį. Visada. Nesąmoningai.

Bet kas gi sąlygoja tokį dažnai pasitaikantį elgesį, kaip trečiojo dalyvio?

Galvoju, jog vos ne visi jaučiasi specialistais psichiatrijos srityje. O tarp psichikos ligonių kartais pasitaiko, jog jie kalbasi patys su savimi. Reiškia, jis kitą žmogų netiesiogiai pavadina psichiniu ligoniu ir iš to jaučia pasitenkinimą.

Šiuo klausimu painiojimasis ne specialistų yra analogiškas, kaip ir su depresijos sąvoka. Nežinant depresijos mechanizmo, depresijos diagnozė painiojama su depresine būsena/nuotaika. Tai sutapatinama. Ir naudojama lygiai tokiais pat tikslais.

Bet kas gi yra kalbėjimasis pačio su savimi?

Ar žmogaus mintys nėra kalbėjimasis pačio su savimi?
Juk tai priimame kaip normą.

Ar rašantis knygą žmogus nesikalba pats su savimi?
Taip pat priimame kaip normą.

Todėl gal vertėtų pasigilinti ir pamąstyti autoriams tokių sakinių, kaip "Kalbates pati su savimi" esmę ir rimtumą. Pasigilinti savyje tuo klausimu. Suprantant mechanizmą, galima šioje vietoje, manau, gan lengvai atsikratyti šios problemos. Šis mechanizmas yra kaip reta paprastas. Bet pasiekti juo galima labai daug.
Tai komplekso atsikratymas. O vieno komplekso atsikratymas paskui save savaime patrauks ir kito komplekso atsikratymo, ir t.t. ... grandininė reakcija.

Nes kompleksai trukdo žmogui gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą.

O šito juk mes siekiame. Ne dėl kitų - dėl savęs.